Sigitas STASAITIS
Sulaukėme paties niūriausio metų laiko ir pačių niūriausių švenčių. Lapkričio 1-oji - Visų šventųjų diena, lapkričio 2-oji - Mirusiųjų pagerbimo diena arba Vėlinės, kurių metu nelinksma, nes prisimenami mirusieji. Negana to, iš Vakarų atėjo vaiduokliškasis Helovynas, kurį jaunimas švenčia paskutinįjį spalio vakarą.
44 metų šiaulietę Angelę, vos išgirdusią Helovyno vardą, išmuša dėmėmis. Moteris sutiko papasakoti, kaip tądien prieš trejus metus ją mirtinai išgąsdino vienturtės dukrelės klasės draugai. Nepripažįstantieji amerikietiškų švenčių šioje publikacijoje perskaitys apie tai, kokius prietarus bei ženklus žinojo mūsų protėviai apie Vėlines.
- Mūsų dukrelė Agnė tuomet mokėsi devintoje klasėje, - pasakoja Angelė. - Mes su manuoju Antanu - paprasti darbininkai, tad labai džiaugėmės, kai dukrelę priėmė į prestižinę mokyklą. Tikėjomės, jog gal bent ji išeis į žmones ir jai gyvenime nereiks mėšlo bristi. Mums nelabai patiko, kaip bendrauja šiuolaikinis jaunimas, tačiau nesikišdavome, nenorėjome, jog draugai mūsų Agnytei prikaišiotų, kad ji turi pasenusių pažiūrų tėvus.
Angelė su vyru nedraudė dukrai iki vėlumos linksmintis bendraklasių vakarėliuose be suaugusiųjų, daug nemoralizuodavo, kai dukrelė iš tų vakarėlių grįždavo trenkdama alumi (laimė, kad nors ne degtine) bei cigarečių dūmais (gerai, kad ne narkotikų). Norėdami prisitaikyti prie dabartinių laikų Angelė su Antanu dukrelei įtaisė kompiuterį, kurį vadina "kemputera". Dukra prie jo laiką leido tuščiai, valandų valandas bendraudama kvailose pokalbių svetainėse, tačiau tėvai ir vėl nepriekaištavo.
- Kartą Agnytė pareiškė, jog nepadoru vien vaikščioti į svečius pas klasės draugus, - toliau pasakojo moteris. - Turinti ir ji surengti bendraklasiams vakarėlį. Paminėjo kažkokį užsienietišką vardą, gerai neišgirdau - lyg "gėlo vyno", lyg "gėriau vyną". Tai dabar aš, kvailė, žinau, kad tai Helovynas. O tada su vyru susižvalgėme, tačiau nenorėjome pasirodyti neišmanėliais, nieko nepasakėme. Vakare lovoje pasikuždėję su Antanu nusprendėme, kad tas "gėlovynas", matyt, reiškia, jog jaunimas per vakaronę truputį... išgers vyno. Agnytė prieš dvi dienas butą ėmė puošti visokiais popieriniais voratinkliais, šviestuvus apklijavo tamsiais gaubtais. Aš iškepiau pyragą, o dukra jį gausiai apliejo raudonu glaistu. Spalio 31-osios pavakare Agnė mums su tėvu liepė išvažiuoti pas gimines - šiuolaikinis jaunimas prie gimdytojų varžosi. Ką padarysi. Reikia tai reikia. Aš, kvailė, nupirkusi šaldytuve Agnytei net palikau butelį paties silpniausio putojančio vyno. Su Antanu prigrasinome daug negerti, geriau kemputera pažaisti, ir išvažiavome.
Ponią Angelę pirmasis šokas ištiko paskambinus namo.
- Sutemus nutarėme patikrinti, ar Agnė nepadaugino vyno, tad paskambinau namo. Atsiliepęs kažkoks nepažįstamas girtas jaunuolis ėmė žviegti, riaumoti bei ūbauti, kad tai ne mūsų butas, o vaiduoklių irštva. Su Antanu išsigandome - ar tik nebus apstoję vagys, tad nutarėme važiuoti namo pasižiūrėti. Kai grįžome, buvo po vienuolikos vakaro.
Įžengus į butą Angelę su Antanu ištriko antrasis šokas.
- Bute - bene penkiolika jaunuolių, visi girti, išsidažę lyg indėnai, apsivilkę kažkokiais skarmalais. Net panelės! Elektros lemputės išsukiotos, kitur išdaužytos. Virtuvėje nulaužta stalo koja, spintelė nukabinta ir numesta. Vonioje ir tualete ant grindų privemta, sofa pradeginta cigarete. Kambaryje ant grindų tyso du negyvai nusigėrę jaunuoliai. Visur mėtosi tušti alaus ir degtinės buteliai, - siaubus skaičiavo Angelė. - Tačiau tikras šokas ištiko įėjus į miegamąjį. Įsivaizduojate, Agnytė mūsų lovoje paslika pusnuogė, o ant jos užgulęs tas neūžauga iš gretimos klasės. Nusimovęs kelnes jis mūsų dukrą "gąsdina" savo "vaiduokliu", o Agnytė tik dejuoja, tik dejuoja.
Nuo tos dienos šioje šeimoje moksleiviška demokratija baigėsi, buvo įvesta tėvų diktatūra. Vakarėliai sulig ta diena baigėsi, "kemputera" buvo skubiai parduota, o Agnė pastatyta prie darbo namuose bei sode.
Ir koks velnias į Lietuvą atnešė tą Helovyną? Kartą grupė istorikų susiginčijo - nuo kada Dievo (o kai kam Darvino evoliucijos) sukurtą žmogų jau galima laikyti protingu? Kai pradėjo mąstyti bei kalbėti, išmoko dirbti, kurti šeimą? Dauguma aukštesniųjų gyvūnų irgi mąsto vaizdiniais, nors nedaugžodžiaudami, bet tarpusavyje kuo puikiausiai susikalba; kai kurie atlieka primityvius darbus ir net geriau už žmones rūpinasi savo patelėmis bei vaikais. Ir atvirkščiai - ar teisinga vadinti būtybę protinga, jei žmonės milijonais žudo savo gentainius ir nuodija aplinką, kurioje gyvena? Pagaliau kažkam nušvito protas - protinga būtybė ta, kuri sąmoningai suvokia gyvenimo trukmę bei mirtį. Mokslininkai mano, jog vos žmonės įsisąmonino apie gyvenimo šioje ašarų pakalnėje laikinumą bei trapumą, atsirado religijos. Skirtinguose kontinentuose jos skirtingos, tačiau visos sprendžia žmogui bene baisiausią klausimą - guodžia, jog po biologinės mirties siela nemirs, jos laukia kita amžina egzistencija. Ar tai tiesa, įrodymų nėra - belieka tikėti pomirtiniu sielų gyvenimu. Tam, kad mirusiųjų sielos nekibtų prie gyvųjų ir nekeršytų, jas dera pamaloninti. Taip prieš daugelį tūkstančių metų atsirado šventės, skirtos mirčiai, išėjusiųjų vėlėms bei jas globojančioms dievybėms. Dažniausiai šios šventės būdavo rengiamos niūriausiu metų laiku, kai pasibaigę rudens darbai ir trumpos ūkanotos dienos kelia depresiją.
Prieš keturis tūkstančių metų saloje, kur dabar Didžioji Britanija, gyvenę keltai spalio 31-ąją jau švęsdavo "Samhenas". Pagal savo pagonišką druidistinę religiją keltai tikėjo, jog "Samheno" dieną mirusiųjų sielos klajoja po Žemę, tad joms pamaloninti reikia palikti maisto bei aukoti auką. Iš vytelių būdavo nupinamas didžiulis tuščiaviduris žmogaus formos krepšys, į kurį keltai suvarydavo kartais net keliolika žmonių ir iškilmingai sudegindavo. Aukomis tapdavo karo belaisviai bei įtariamieji keltai - neįtikę gydytojai, apkaltintieji kerėjimais bei raganavimu, svajotojai. Pavyzdžiui, kartą buvo sudegintas keltas, bandęs iš plunksnų pasidaryti sparnus ir piktinęs nesąmonėmis, jog žmogus kada nors skris dangumi. Genties taryba nutarė keistuolį išskraidinti į dangų be sparnų.
Amžiams bėgant pagoniškus papročius išstūmė naujosios religijos. Krikščioniškasis tikėjimas taip pat pagarbiai žiūri į mirusiuosius, tik išnyko kruvini pagoniški papročiai. Popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje lapkričio 1-ąją paskelbė liturgine Visų šventųjų atminimo švente. 998-aisiais metais popiežius Grigalius IV lapkričio 2-ąją paskelbė švente, skirta pagerbti mirusiuosius.
Na o protestantiškose šalyse, ypač JAV, spalio 31-ąją tebešvenčiama "Samheno" atmaina - Helovynas. Amerikiečiai irgi kadaise tikėjo, jog paskutinę spalio naktį po Žemę vaikšto vaiduokliai, vilkolakiai bei raganos. Žmonės visą naktį drebėdavo namie užsirakinę, užsikaišę langus ir net kaminus. Kai žmonės tapo protingesni, Helovynas liko šventė vaikams bei linksmuoliams. Dabar kasmet spalio 31-ąją JAV paaugliai užsideda kaukes, pasiima iš moliūgų išskaptuotas lempas ir gąsdina kaimynus, siūlydami išsipirkti saldumynais, kad nebūtų iškrėstas piktas pokštas. Gailintiesiems saldainių krečiamos eibės - ištepliojami langai ir mašinos, užremiamos durys, ūbaujama po langais. Vaikėzų teroras amerikiečiams taip įkyrėjo, jog 1970 metais JAV kažkas paskleidė gandą, kad Helovyno dieną kažkur vaikai buvo pavaišinti užnuodytais saldainiais. Nors gandas nepasitvirtino, kilo panika, atsargieji ir praktiškieji amerikiečiai daug kur ėmė vaikus, einančius kaulyti saldainių, lydėti.
Atgavę Nepriklausomybę ėmėme aklai mėgdžioti Vakarus. Helovyno Lietuvoje labiausiai laukia komersantai bei kavinių ir diskotekų savininkai. Nors visur parduodamos kaukės, perukai ir dažai, visur rengiami karnavalai, tačiau Helovyno atributų Lietuvoje nuperkama kur kas mažiau nei alkoholio - iš esmės Helovynas Lietuvoje - eilinės lietuviškos jaunimo išgertuvės.
Šiaip daugelis Helovyną Lietuvoje sutinka priešiškai, kadangi manoma, jog ši šventė kertasi su Vėlinėmis. Iš tikrųjų žodis "Helovynas" kilęs iš Katalikų Bažnyčios (sutrumpintas Visų Šventųjų "All Hallows Eve pabadinimas).
Kol jaunimėlis tariasi, kur susirinks patamsyje išgerti ir švęsti Helovyną, geriau prisiminkime, kokius Vėlinių ženklus žinojo mūsų senoliai. Kaltinėnuose aprašytas toks nutikimas: "Kartą per Visus šventuosius gaspadinė liepė iššluotą trobą išbarstyti pašventintomis smiltimis. Rytą pakirdę visi išsigando aptikę, jog asla pripėduota mažų kojyčių, nors namie nė vieno mažylio, o naktį durys buvo užšautos. Tik atsikvošėjusi, kad atėjo Vėlinės, šeimininkė apsiverkė prisiminusi savo mirusius kūdikėlius". (Lietuvių tautosakos archyvas (LTA)1167/655).
Ūkininkai skubėdavo iki Visų šventųjų baigti lauko darbus. Ne tik todėl, kad dienos labai trumpos ir niūrios - "ant visų šventų nebėr nė pietų" . Buvo gajus prietaras, jog "po Vėlinių aruodan vežant derlių velnias važnyčios". Tą dieną kaimiečiai baugščiai įsiklausydavo į visus garsus. Jei kieme nuo vėjo girgžda ar vienas į kitą daužosi medžiai, jei šnypščia verdantis katilas ar "šneka" ką tik nusunktos bulvės, jei krosnyje cypia malkos ar kamine ūkia vėjas - tai po Žemę klajojančios vėlės duoda ženklą. Išgirdus reikia nedelsiant klauptis ir melstis. Per Vėlines su nerimu buvo žvelgiama į kieme augančius medžius. Labai blogas ženklas, jei nukritusi mažesnė pusė lapų - užgrius nelaimės, ligos, nederlius, o gal net karas. Per Vėlines negalima lopyti drabužio, nes kitąmet apsigims gyvuliai. Buvo tikima, jog Vėlinių dieną gimęs žmogus atėjęs į laidotuves jaus mirusiojo vėlę. Jei netikite, susiraskite tada gimusįjį ir paklauskite - patvirtins, kad mirusiojo "dūšia" iki pat šermenų plevena apie karstą įsimindama visus gyvųjų pokalbius!
Vėlinės parodo ir orą: "Jei per Visų šventę su ledu, tai per Kalėdas - su bradu"; "Visi šventi su ledu - šventas Jurgis (balandžio 23-ioji - S. S.) su lapu". Per Vėlines privalu namo grįžti iki tamsos - antraip nelabos jėgos visą naktį klaidins, iki negyvai sušalsi.
Redakcijos archyvo nuotr.
