Sigitas STASAITIS
Niekas nepaneigs geležinės tiesos - mes, normalūs vyrai, sutikę nepažįstamą moterį, akimis įvertinę jos veidą, iškart nužvelgiame kojas. Tiesa, kai kurie mūsų broliai galvas pametę ir dėl krūtų, tačiau net ir jie, akimis pamaigę žavios nepažįstamosios "minkštumus", po to neužmirš žvilgsniu perbraukti ir per kojytes.
Kodėl taip yra "Kranklys" bandė klausti specialistų, tačiau psichologai ėmė išvedžioti apie mūsų pasąmonę valdantį lytinį instinktą, o psichiatrai - apie mūsų smegenis veikiančius lytinius hormonus. Kažkas ne taip. Lytinis instinktas ir paslaptingieji hormonai lygiai taip pat galėtų priversti domėtis, pavyzdžiui, moteriškomis rankomis, kaklu ar plaukais. Bet ne, daugeliui rūpi kojos. Didmiesčių vairuotojai - policininkai neleis sumeluoti - kiekvieną pavasarį skundžiasi, kad paltus nusimetusios ilgakojės praeivės trukdo vairuoti, kelia avarines situacijas. Sako, per kojas net ir avarijų būna.
O gal visa paslaptis - praeityje, gal gėrėtis moteriškomis kojomis - senoviška tradicija?
Istorijos mokytojas Algimantas Bieliauskas "Krankliui" mielai papasakojo, jog senovės Egipte, antikinėje Graikijoje bei Romos imperijoje moterys dažnai vaikščiojo trumpomis, kojas apnuoginančiomis tunikomis.
- Dar Antikos laikų poetai pastebėjo, kad tokia keista žmogaus psichologija - labiausiai jaudina tai, kas truputėlį pridengta, - teigia istorikas. - Štai Afrikos gentys, kurių moterys vaikšto ilgais sijonais ir nuogomis krūtimis. Tie negrai moterų krūtinėms visiškai abejingi, užtai jie irgi pamišę dėl savo damų kojų.
Pasak istoriko, po laisvos moralės Antikos laikų, viduramžiais, kūniškiems geiduliams buvo uždėtas apynasris. Moterys rengėsi ilgais sijonais, o aukštuomenės damos sijonais iš viso šlavė žemę. Gerai išauklėtai viduramžių damai rodyti nuogas kojas nederėjo net savo sutuoktiniui lovoje - tų laikų naktinių marškinių viduryje, kiek aukščiau kelių, bet žemiau bambos, buvo iškerpama skylė.
A. Bieliauskas pasakojo skaitęs, jog viduramžiais į Angliją užsukę Olandijos pirkliai, norėdami įsiteikti, Jos didenybei karalienei pasiūlė dovanų kelias poras savo prekių - šilkinių kojinių. Karalienės valdininkai priimti dovaną atsisakė - apie Jos didenybės kojas ar kojines nepadoru net užsiminti...
Praėjusio amžiaus pradžioje sijonai ėmė greitai trumpėti. Po to, kai po Antrojo pasaulinio karo pramonininkai išmoko moteriškas nailonines kojines sujungti į pėdkelnes, sijonai buvo pakilę kone iki paties tarpukojo. Nuo to laiko moterys nešioja sijonus kokio nori ilgio, iš proto varydamos daugelį vyrų.
Be abejonės, Lietuvoje didžiausias moteriškų kojų specialistas - šiaulietis fotografas, operatorius bei šiaip laisvas menininkas Gediminas Beržinis, jau dvylika metų (!)televizijoje rengiantis "Nuostabiausių kojų" konkursą. Štai ką jis "Krankliui" papasakojo:
- Kartą su dviem linksmais bendraminčiais pamatėme animacinį filmą, kuriame veikė tik kojos su sijonu. Bediskutuojant kilo idėja - jei moteriškomis kojomis grožimasi, kodėl gi nesurengus to grožio konkurso? Paskelbėme per Šiaulių televiziją, iškart atsirado pora dešimčių dalyvių. Mat lietuvaitės iš prigimties labai kuklios, o čia jos galėjo būti ir pastebėtos, ir likti nepažintos, nes visada filmuojame tik kojas. Aišku, kelis kartus mus buvo užsipuolusi spauda, tačiau juk besipiktinančiųjų atsiras visada, ką bedarytum. Štai kartą buvom apkaltinti, kad konkurse dalyvavo nepilnametė. Ir kas čia tokio? Juk ji pati norėjo, o jos mama sėdėjo salėje tarp žiūrovų. Kitą kartą dalyvavo beveik penkiasdešimties metų moteriškė. Nors jaunosios jos varžovės už akių ir šaipėsi, kad "senutė" pasmerkta pralaimėti, moteriškė nekreipė dėmesio, pasirodė, nusifilmavo ir laiminga išvyko. O štai vieną merginą iš pakaunės mama jėga išgrūdo dalyvauti konkurse. Po to labai džiaugėsi, kad jos mergaitę, tegul tik jos kojas, rodo per televiziją - vis šiokia tokia pramoga niūrioje kaimo kasdienybėje. Dar kita mergina neslėpdama prisipažino, kad siekia laimėti prizą - 3 000 litų kainuojantį baldų komplektą. Tačiau kokie bebūtų motyvai, net stebiuosi, kaip merginos visada trokšta nugalėti. Kartą pabandėme surengti atskirą kojų grožio konkursą klube. Nebuvo jokių prizų, bet merginos lygiai taip pat iš paskutiniųjų stengėsi.
Neslėpsiu, kasmet atsiranda merginų, trokštančių laimėti ir nedorai. Jos be užuolankų man leidžia suprasti, kad atsiduotų man ar kam tik reikės, jei tik pažadėčiau ją išrinkti nugalėtoja.
Šiemet įvyko jau dvyliktasis konkursas, kurį rodė visų didmiesčių, išskyrus Vilniaus, regioninės televizijos. Varžėsi net 74 pretendentės iš įvairių Lietuvos regionų. Merginas filmavome charakteringose didmiesčių vietose. Kaune fonui išrinkome sodelį prie funikulieriaus. Apsidairome - nebėra kameros stovo. Kreipiamės į policiją ir sužinome, kad... netoliese gyvenantis politikas ir poetas G. Patackas stovą nunešė į nuovadą ir pareikalavo mus nubausti už, anot jo, Kauno išniekinimą. Kitas liūdnas kraštutinumas - viena "Nuostabiausių kojų" konkurso nugalėtoja šiauliete Aušra buvo susižavėjęs nusikalsti linkęs jaunuolis, kuris merginą iš nesveiko pavydo nužudė.
Tik šiemet nugalėtoją rinko nebe žiūrovai, o sudaryta žiuri, kurios pirmininku buvo net M. K. Čiurlionio menų mokyklos baleto skyriaus vadovas Petras Skirmantas. Į finalą išrinkome tris merginas. Viena jų, profesionali šokėja, rodė dailias raumeningas kojas. Antrosios pretendentės iš Kelmės kojytės buvo laibos, trečiosios - ilgos. Ir išrink, kad gudrus - grožiui objektyvių kriterijų juk nėra. Gerai, kad buvo komisija, nes vėl būtume buvę apkaltinti, jog buvome papirkti.
Neseniai "Nuostabiausių kojų" nugalėtojai įteikti prizą pakviestas filosofas Gintautas Mažeikis gražiai išmąstė, kad žmogaus veidas - ne vien tik akys, nosis ir ausys.
Aliaus Smarkūno nuotr.
