Giedrė POTELIŪNAITĖ
Suvilioti geresnio gyvenimo pažadų, kylančių atlyginimų ir gerėjančio pragyvenimo lygio, į Lietuvą sugrįžta emigrantai. Deja, užsienyje jau turėję šiokį tokį pagrindą po kojomis, grįžę į gimtinę vėl pasijunta tarsi įkritę į pelkę. Kiek padidėję atlyginimai neguodžia, kai reikia mokėti baisius mokesčius už šildymą ir į automobilį pilti vos ne brangiausią Europoje kurą.
Dvi šeimos, grįžusios į Lietuvą, sutiko pasidalinti savo įspūdžiais ir išgyvenimais priėmus lemiamą sprendimą.
Nusipirko namelį
Į Norvegiją laimės ieškoti Saulius ir Alvyda Januševičiai iš Ukmergės išvyko lygiai prieš 5 metus. Per tą laiką jie ne tik įsikūrė Norvegijos vakaruose eančiame Bergeno mieste, bet ir spėjo pradėti, kaip jie patys sako, šiokį tokį "bizniuką".
Iš pradžių, kaip ir daugeliui emigrantų svetimoje šalyje, Januševičiams "užsikabinti" sekėsi sunkiai. Visiškai nemokantys norvegų kalbos ir mokantys vos kelis pagrindinius žodžius angliškai, ukmergiškiai pradėjo nuo sunkiausių darbų. Alvyda įsidarbino žuvies fabrike, o Saulius dirbdavo apdailos ir statybos darbus.
"Darbas žuvies fabrike baisiai vargino, ant kojų išstovėti reikėjo po 10 - 12 valandų, rankos nuo darinėjamos žuvies pasidarė šiurkščios, o drabužiai ir plaukai nuolat buvo prisigėrę žuvies dvoko", - pasakoja Alvyda. Jos vyrui sekėsi kiek geriau - jam patiko darbas atvirame ore. Nors klimatas ir atšiaurus, darbdavys pasirūpindavo tinkama apranga, dosniai atsilygindavo už gerai padarytą darbą.
Šeima per porą metų sugebėjo susitaupyti pakankamai pinigų, kad galėtų nusipirkti namelį iš vieno pensininko, kuris ruošėsi palikti Norvegiją ir pasenti saulėtoje Floridoje. "Norvegai iš pradžių atrodė gan tvarkingi, netgi pedantiški, tačiau kai pradėjome tvarkyti savo naujus namus, kuriuose gyveno norvegas seneliukas, pašiurpome, kaip viskas apleista. Vyras savo rankomis iš naujo dėjo sutrūnijusias grindis, keitėme ne tik daugelį baldų, bet ir namo stogą. Dažna didesnė norvegų šeima samdo namų tvarkytoją, arba namų ūkį tvarkantys žmonės tvarko ir pačius namus. Norvegams laikas per daug brangus, kad praleistų jį su skudurėliais rankose, bandydami iškuopti dulkių kamuolius iš palovio ar kokio atokaus kampo", - šypsosi Alvyda.
Pasklido garsas apie darbštų lietuvį
Įsikūrusi naujame būste šeima nusprendė iš Ukmergės į Norvegiją atsivežti ir sūnų Julių. Berniukui tuo metu buvo 6 metai, todėl šeima nutarė, kad geriausiai bus, jeigu vaikas pradės mokyklą lankyti Bergene. Iš pradžių tėvai baiminosi, ar vaikas pritaps, tačiau matydami, kad jis noriai eina į mokyklą ir susiranda vis daugiau draugų, aprimo ir ėmė kurti planus, kaip dar tvirčiau įleisti šaknis į svečios šalies žemę.
"Nebesidraskiau fabrike po 12 valandų, pradėjau dirbti po 6 - 8 val., o atsiradusį laiką skyriau norvegų kalbos mokymuisi. Po intensyvių kalbos kursų, kurie truko bemaž metus, jau galėjau gana neblogai susišnekėti, nors maniau, kad tos "paukščių kalbos" niekada nesugebėsiu "prisijaukinti", - juokiasi pašnekovė.
Sauliui tuo tarpu jau nebereikėjo siūlytis pačiam - jo ėmė ieškoti tie, kurie gaudavo rekomendacijas iš pažįstamų ir draugų apie puikiai jo atliekamus darbus. "Iš tiesų norvegai nepatiklūs žmonės, į svetimus jie žiūri atsargiai, tačiau jeigu draugai, kaimynai ar giminės pasakydavo, kad žino darbštų ir gerai dirbantį žmogų, jiems tuoj pat tokio prisireikdavo, nors jokio konkretaus darbo atlikti tuo metu nereikėdavo. Vienam norvegui padariau laiptus iš mažų marmuro kvadratėlių, tai jis pusė valandos stovėjo ir žiūrėjo, negalėdamas patikėti, kad taip gražiai sugebėjau. Paskui prifotografavo ir bėgo kaimynams rodyti. Jiems irgi tokių laiptų mirtinai užsireikė", - su šypsena pasakoja Saulius.
Paviliojo kvepiančios pievos
Darbšti šeima planavo imtis žemės ūkio ir užveisti avių ar karvių bandą, nes maistas Norvegijoje net gerai uždirbantiems yra brangus. Tačiau įsiliejus į norvegišką kasdienybę ir įsisukus darbų karuselėje, vis dažniau užplūsdavo tėvynės ilgesys. "Norvegai nors ir labai mėgsta linksmintis, yra gana uždaraus būdo žmonės, todėl tikrai gerų draugų taip ir nesusiradome. Bendravome su keletu lenkų šeimų, bet tai neatstojo Lietuvoje pasilikusių draugų ir artimųjų. Praeitą vasarą, liepos viduryje, parvykome į draugų vestuves. Taip gera buvo vėl su visais susitikti, o dar tos kvepiančios pievos ir nuostabiai šiltas vėjas... Širdį užliejo nenusakomas ilgesys ir noras Lietuvoje pasilikti ilgiau", -pasakoja Alvyda.
Grįžę į Norvegiją Januševičiai pradėjo domėtis, kaip gyvenimas pasikeitė Lietuvoje per tuos 4 metus, kai jie išvyko. Laikraščiai ir interneto portalai kaip tyčia mirgėjo straipsniais apie kylančias algas, gerėjantį gyvenimą ir apie tai, kad statybininkai Lietuvoje jau gali uždirbti daugiau negu užsienyje. "Į Norvegiją vykome tik dėl to, kad norėjome užsidirbti pinigų būstui ir kurtis Lietuvoje. Gyventi nors ir nuostabaus grožio šalyje visą gyvenimą tikrai neplanavome, todėl kai tik išgirdome, kad vyras Lietuvoje uždirbs bemaž tiek, kiek Norvegijoje, nusprendėme grįžti namo", - sako A. Januševičienė.
Tėvynė nuvylė
Sutvarkytą ir prižiūrėtą namelį parduoti nebuvo sunku ir, susikrovę visus daiktus, kartu su Juliuku ukmergiškiai grįžo namo. Vaikui buvo sunku pratintis prie lietuviškos mokyklos, Alvyda sakosi irgi buvo išgąsdinta niūrių tautiečių veidų gatvėje, bet meilė savo kraštui vertė lengvai nepasiduoti. Saulius įsidarbino didelėje statybų įmonėje Vilniuje, tačiau alga negalėjo lygintis su užsienietiška, o kuras, kurį surydavo kasdieninės kelionės į Vilnių ir atgal, atsieidavo didžiąją dalį šeimos pajamų. "Kai pamačiau kainas, net po gyvenimo Norvegijoje ištiko lengvas šokas. Netruko ateiti ir sąskaitos už šildymą, o aš naiviai tikėjau, kad iš vyro algos ne tik išlaikysim butą, bet ir sugebėsim pasitaupyti. Bet išėjo taip, kad iš Norvegijos atsivežti pinigėliai ėmė tirpti labai greitai, todėl pradėjome žvalgytis atgal į kalnuotąją fiordų šalį", - atsidūsta Alvyda.
Jau liepos mėnesį Januševičių šeima grįžta atgal į Bergeną ir sakosi vėl pradės nuo pradžių, tik jau be didelių vilčių grįžti į Lietuvą artimiausius 10 ar 15 metų. "Labai skaudu, kad buvome taip nuvilti. Kam "skalambyti" apie kylančius atlyginimus, jeigu kainos kyla nepalyginamai spartesniais tempais. Kuro kainos išvis beprotiškos. Juk net uždirbant 2500 litus, už litrą kuro mokėti 4 litus yra beprotybė", - kalba S. Januškevičius.
Greitai pritapo Anglijoje
Labai panašiai pasijuto ir Matoniai, grįžę namo iš Didžiosios Britanijos. Ši jauna šeima iš Kauno išvyko į Angliją prieš 3 metus. 27 metų Austėja ir 25 metų Karolis susituokę nusprendė, kad savo šeimos lizdelį gražiau ir sėkmingiau susisuks Anglijoje, tad išvyko į britų salos centre įsikūrusį Spaldingo miestelį. K. Matonis įsidarbino fabrike - nors mokėjo neblogai kalbėti angliškai, kitur darbo nesurado, nes miestelyje pilna lenkų ir latvių bei lietuvių, todėl surasti darbą nebuvo lengva. Austėja tuo tarpu įsidarbino senelių namuose slaugos darbuotoja. Jaunai Matonių šeimai užsidirbti sekėsi neblogai, netrukus jie nusipirko apynaujį automobilį, iš kambario, kurį nuomojo pas lietuvę pensininkę su dar 5 lietuviais, persikėlė į jaukų priemiesčio namelį.
"Iš tiesų, į Lietuvą iš viso neplanavome grįžti, mums puikiai sekėsi Anglijoje. Parėmėme Lietuvoje likusius artimuosius, taupėmės pinigus butukui kur nors prie Londono, nes visada svajojome gyventi šiame didmiestyje", - pasakoja Karolis. Vyrui pritaria ir Austėja: "Lietuvoje buvau ką tik baigusi studijuoti istoriją. Spėjau padirbėti tik padavėja. Iš algos pragyventi buvo galima, bet nieko daugiau. O su tokia specialybe, kurią pasirinkau, perspektyvi ateitis irgi "nesišvietė". Išvažiavome, nes neturėjome ką prarasti. Gaila buvo palikti tik draugus ir artimuosius, bet buvome nusprendę grįžti bent du kartus per metus".
Kauniečiai gimtinę aplankydavo ir dažniau, tačiau kaskart išvažiuoti vis labiau nesinorėjo. Taip jau atsitiko, kad Karolis neteko darbo fabrike, o Austėjos mama labai prašė grįžti, nes, anot jos, gyvenimas taisosi ir atlyginimai gerokai pakilo, be to, per pažįstamus rado dukrai darbą ministerijoje. "Rimtai pradėjome mąstyti apie kelionę namo, juolab kad Karolis neturėjo darbo, o statybos darbus puikiai mokėjo. Panaršę internete aptikome skelbimus, kuriuose tokios srities specialistams buvo žadamas 6-8 tūkstančių atlyginimas. Pasiryžome keliauti namo ir bandyti laimę savo šalyje, kur sava aplinka ir išsiilgę artimieji", - sako Austėja.
Vaikus augins Anglijoje
Deja, dėl šito sprendimo Matonių šeimai greitai teko gailėtis. Nors grįžę gyveno pas Austėjos tėvus, šiai darbo ministerijoje nepavyko gauti, o Karolis įsidarbinęs statybose negavo nei pusės skelbimuose žadamo atlygio. Kai Austėja pasijuto besilaukianti, reikėjo greitai apsispręsti, kur įsikurti ir auginti vaikus. Šįkart priimto sprendimo šeima sakosi nebesigailinti. "Mane priėmė atgal į senelių globos namus, o vyras įsidarbino sunkvežimio darbuotoju. Mažoji Rugilė auga prižiūrima lietuvės auklės, o mūsų algos, kartu sudėjus, leido mums pasiimti paskolą ir įsigyti seniai svajotą butuką Londono priemiestyje", - pasakoja A. Matonienė. Nors kauniečiai teigia mylintys savo šalį ir žada kada nors grįžti, kol kas kuriasi Anglijoje ir sieja savo gyvenimą su šia šalimi. "Gal ir baisu taip šnekėti, tačiau mums tėvynė ten, kur jaučiamės saugūs ir nedrebame dėl kiekvieno išleisto cento, netgi galime sau leisti atostogauti kur tik norime", - sakė Karolis, ką tik su šeima grįžęs iš atostogų Kuboje.
