Ar dar ilgai Lietuvos universitetai gyvens „viduramžių dvasia“, kai į pilietiškai nebrandžios akademinės bendruomenės rankas atiduota visa aukštojo mokslo ateitis? Ar dar ilgai aukštosios mokyklos liks visuomenės atžvilgiu autonomiškomis studijų tvirtovėmis?
Tačiau ar didėjantis išorinis universitetų veiklos reglamentavimas yra tas pats kas siekiama atskaitomybė visuomenei? Kaip rasti vidurio kelią tarp akademinės laisvės ir visuomeninės kontrolės? Tai klausimai, kurie vėl iškyla vertinant vykdomą aukštojo mokslo reformą.
Nauji bandymai spręsti senas problemas
Dar 1991 metais prasidėjusi Lietuvos aukštojo mokslo reforma, nors ir strigdama ties kiekvienu posūkiu, pamažu juda pirmyn. Švietimo ir mokslo ministerija Vyriausybei prieš keletą savaičių pateikė Lietuvos aukštojo mokslo sistemos 2006-2010 metų plėtros plano projektą, dėl kurio mėginama susitarti jau nuo 2000 metų, kai buvo priimtas Aukštojo mokslo įstatymas.
Natūralu, kad šio ilgai rengto ir tarp įvairių suinteresuotų grupių derinto plano nuostatos nėra visiškai naujos. Jame numatyta pertvarkyti aukštojo mokslo sistemos valdymą ir finansavimą, taip tikintis išspręsti kertinę problemą – dabar Lietuvoje aukštojo mokslo kokybė yra paaukota dėl kiekybės. Studijų programos nederinamos su valstybės prioritetais, su socialine ir ekonomine politika, tam tikros sritys, pavyzdžiui, studijuojančiųjų skaičiaus nustatymas ar mokslinių straipsnių vertinimo kriterijai, yra patikėti reguliuoti biurokratinėms institucijoms, valstybės lėšos skirstomos neracionaliai, o akademinė bendruomenė stokoja motyvacijos ir baigę universitetus specialistai išvyksta dirbti į užsienį. Galima teigti, kad problemos, kylančios iš to, kad nesutvarkytas aukštasis mokslas ir studijos, persikelia ir į kitas visuomenės gyvenimo sritis.
Kas yra ir kas nėra autonomija
1999 m. paskelbtoje Baltojoje knygoje „Lietuvos aukštasis mokslas“ Švietimo ir mokslo ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos visuomenėje universiteto autonomijos principai suprantami nevienareikšmiškai. Idealiu atveju vykdydamas savo misiją universitetas turi būti autonomiškas ir kartu glaudžiai susijęs su visuomene. „Tačiau Lietuvoje universitetų autonomija apsiriboja savivalda. Autonomiška gali būti vadinama universitetų vadovybės veikla, tačiau neįmanoma kalbėti apie tikrą akademinę laisvę“, – mano Mykolo Riomerio universiteto Politikos mokslų katedros vedėjas doc. dr. Antanas Kulakauskas.
Dar daugiau. Jo teigimu, net ir vykdomi rinkimai į įvairias aukštųjų mokyklų institucijas primena tarybinius laikus. „Tai rinkimai be pasirinkimo“, – ironizuoja docentas. Didžiausia esamos sistemos bėda A. Kulakauskas įvardija stiprios akademinės bendruomenės nebuvimą ir pripažįsta, kad šiuo atžvilgiu nuo senųjų skiriasi nepriklausomybės laikotarpiu įkurtos institucijos, į kurias buvo priimtas dinamiškas ir palyginti jaunas kolektyvas. Juk niekam ne paslaptis, kad postus jose išsaugojo sovietmečiu atėjusi profesūra, sunkiai į savo tarpą įsileidžianti naujus perspektyvius akademikus. Tai susiję ir su kita problema – Lietuvoje dėstomi tie dalykai, kuriuos išmano senasis akademinis elitas, o naujos programos kuriamos lėtai, nes paprasčiausiai niekas iš senųjų profesorių neturi tam kompetencijos.
Švietimo ir mokslo ministro patarėjas Tomas Žalandauskas, atsakingas už aukštojo mokslo sistemos plėtros plano rengimą, tikina, kad būtent šiuo planu siekiama nepažeidžiant universitetų autonomijos užtikrinti jų atskaitomybę visuomenei, kurios dabar nėra. Jis pripažįsta, kad esama mokslo ir studijų sistema yra pernelyg suvaržyta valstybės biurokratinio reguliavimo ir parengto plano uždavinys yra mažinti tokį administracinį valstybės kišimąsi.
Nors pasaulyje yra įvairių visuomeninės aukštųjų mokyklų kontrolės modelių (net ir tokių radikalių kaip Pietų Korėjoje, kur rektorių tiesiogiai skiria vyriausybė), pagal kol kas galiojančias teisines nuostatas Lietuvoje pati visuomenė niekaip negali daryti įtakos universitetų savivaldos institucijų sprendimams.
Ar nerastume poros šimtų „visuomenininkų“?
Aukštojo mokslo įstatyme numatyta, kad universiteto rektorių renka senatas. Tai yra netikęs modelis vien todėl, kad, anot T. Žalandausko, darbuotojai patys renkasi sau vadovą. Nesunku suprasti, kad veikiant tokiai sistemai didelis dėmesys, kuris galėtų būti skiriamas akademinei veiklai ir studijų kokybei gerinti, yra nukreipiamas į kovas dėl valdžios.
Aukštojo mokslo plėtros plane numatytas vienas iš būdų minėtoms problemoms išspręsti. Tai aukštųjų mokyklų vidinio valdymo reforma, kurios esmė – didesnės galios aukštųjų mokyklų taryboms suteikimas. Tarybos veikia ir dabar, tačiau jų teisės labai ribotos: jos tegali vertinti kai kuriuos rektoriaus teikiamus projektus ir „rengti išvadas“ ar „teikti pasiūlymus“.
Planuojama taryboms suteikti daugiau galios sprendžiant strateginius aukštųjų mokyklų veiklos klausimus. Taryba būtų atsakinga už universiteto kaip mokslo ir studijų institucijos viziją ir misiją, tvirtintų strateginį veiklos planą ir prižiūrėtų jo įgyvendinimą. Tarybas sudarytų socialinių partnerių atstovai, t.y. verslo, kultūros ir kitų visuomeninių sričių veikėjai, kurių pusę į tarybą parinktų aukštosios mokyklos senatas ir studentai, kitą pusę – Švietimo ir mokslo ministerija.
Vilniaus universiteto rektorius prof. Benediktas Juodka teigia, kad tarybas iš patariamųjų ar priežiūros funkcijas atliekančių institucijų norima paversti vykdomosiomis. Jis tokiam sumanymui nepritaria ne tik dėl to, kad nesutinka, jog taip būtų įgyvendinta visuomeninė atskaitomybė, bet ir dėl to, kad tai, jo nuomone, neįmanoma. Rektorius skaičiuoja: „Dabar Vilniaus universiteto tarybą sudaro dvylika žmonių, kurių aštuoni yra ne iš universiteto. Po planuojamų pertvarkymų penkiolikai universitetų reikės po penkiolika vien iš socialinių partnerių skiriamų tarybos narių. Vadinasi, visai Lietuvai jų reikės bent dviejų šimtų, o tiek suinteresuotų ir visuomeninės veiklos pagrindu dirbti norinčių žmonių surasti nepavyktų.“
Vis dėlto T. Žalandauskas linkęs nesutikti su tokiais rektoriaus nuogąstavimais. Anot jo, nereikės tiek naujų žmonių, dalis jų jau dabar aktyviai dalyvauja aukštųjų mokyklų tarybų veikloje. Be to, pastaraisiais metais įvairiuose universitetuose kuriasi daug alumnų organizacijų ir tai įrodo, kad visuomenė nori išlaikyti ryšius su aukštosiomis mokyklomis.
Sustiprinus tarybas bus atskirta akademinė ir administracinė veiklos sritis aukštosiose mokyklose. Senatas, kaip aukščiausia universiteto savivaldos institucija, savo nuožiūra tvarkys akademinius reikalus ir rūpinsis studijų kokybe, taip įgyvendindamas akademinės laisvės ir universitetų mokslinės veiklos autonomijos principą.
Dar vienas klausimas – kas už visa tai mokės?
A. Kulakauskas kritikavo tiek Švietimo ir mokslo ministerijos rengtą planą, tiek ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos pateiktą jo variantą, todėl net abiem institucijoms radus kompromisą ir Vyriausybei pateikus bendrą pasiūlymą, jis lieka skeptiškos nuomonės. „Nemanau, kad tai užtikrins aukštųjų mokyklų atskaitomybę visuomenei“, – teigia docentas, kartu su Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytoju doc. dr. Vytautu Radžvilu parengęs atskiras Lietuvos mokslo ir studijų sistemos reformos gaires.
Jo nuomone, Lietuvos universitetams labiausiai reikia partnerystės, kuri sujungtų akademinę bendruomenę ir tuos socialinius partnerius, kurie tikrai domėtųsi aukštojo mokslo klausimais. Kaip vieną iš problemų, neleidžiančių tokiai partnerystei susiformuoti, A. Kulakauskas įvardijo netinkamai sutvarkytą finansavimą. „Būtina ir universitetams taikyti rinkos santykius, įgyvendinti konkurenciją. Reikia pritraukti verslo struktūras, o valstybiniame lygmenyje sukurti paskolų studijoms fondą“, – siūlo jis.
Dabar aukštasis mokslas Lietuvoje yra finansuojamas iš valstybės biudžeto ir nuolat trūksta pinigų. Lietuvos studentų sąjungos viceprezidentas Liutauras Kazlavickas taip pat atkreipia dėmesį, kad net ir Vyriausybei patvirtinus dabar pristatytą aukštojo mokslo plėtros planą, jo įgyvendinimas priklausys nuo to, ar bus skiriamas pakankamas finansavimas ir iš kur. Studentų atstovas įsitikinęs, kad tam reikėtų panaudoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas, tačiau pažymi, kad „Vyriausybėje dažnai prasilenkia įvairūs planai.“
„Vyriausybei reikia drąsos įvardyti Lietuvos mokslo proveržio kryptis, keisti aukštųjų mokyklų statusą, skirti realų finansavimą. Antraip valdžios institucijų priimtą planą gali atmesti pati akademinė bendruomenė, nesuprasianti jo naudos“, – teigia L. Kazlavickas.
Šviesesnio rytojaus link
Vis dėlto T. Žalandauskas primena, kad Vyriausybės pritarimas pateiktam planui dar nereiškia, jog jis bus vykdomas. „Toliau reikės rengti detalų plano įgyvendinimo projektą, o Seimas turės priimti įstatymų pataisas“, – paaiškina Švietimo ir mokslo ministro patarėjas.
„Deja, bet reforma vyksta ne dėl esmės, o dėl to, kas turės valdžią – rektoriai, tarybos ar ministerija per jas“, – mano A. Kulakauskas. „Ir vis dėlto, nors rojaus nebus, yra tokių negatyvių tendencijų, kurias galima panaikinti“, – užbaigia jis.
Aukštojo mokslo sistemos 2006-2010 metų plėtros planas, ilgų diskusijų kompromisinis rezultatas, jau guli Vyriausybės kanceliarijoje. Anksčiau ar vėliau jis bus priimtas, siekiant sukurti kokybišką aukštojo mokslo sistemą. Tai neatsiejama nuo, viena vertus, universitetų atskaitomybės visuomenei, valstybės prioritetų rengiant studijų programas laikymosi, kita vertus – nuo aukštųjų mokyklų autonomijos, akademinės laisvės užtikrinimo. Svarbiausia rasti pusiausvyrą tarp šių principų.
Tad reformos ateitis priklauso nuo politinės valios.
