Giedrė POTELIŪNAITĖ
Pro Aukštadvarį einantis kelias į Trakus lepina akį gražiu kraštovaizdžiu - tyvuliuojančiais ežerais, piliakalniais ir kultūros paminklais. Turistų ypač mėgsta Velnio duobę ir jos "seserį" - Strėvos įgriuvą.
Velnio duobė nuo 1964 metais paskelbta geologiniu gamtos paminklu. Dabar ji įtraukta į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą. Aukštadvario regioniniame parke, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje, esantis šis ledynmečio pabaigos darinys apipintas pasakojimais ir padavimais. Istoriją mena Mergiškių dvarvietė su alkakmeniu ir senos kapinaitės, vietinių žmonių vadinamos Kunigaikščių Kalneliu. Netoli Velnioduobės tyvuliuoja du paslaptingi gilūs termokarstinės kilmės ežeriukai, išsidėstę abipus kelio. Teigiama, kad vienas iš jų požeminiu tuneliu susisiekia su Velnio duobe.
Velnio duobės gylis - 40 metrų, o dugnas iškilęs 150 metrų virš jūros lygio. Specialistai įvairiai aiškina jos kilmę. Gal čia po smėlio sąnašomis ilgai tūnojo nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas. Klimatui atšilus, jis ištirpo, ir liko gili piltuvo formos duobė, kurios dugne yra susiformavusi pelkutė. O gal Velnio duobę kažkada išmušė čionai nukritęs meteoritas...
Tuo tarpu žmonės apie šią paslaptingą vietą pasakoja įvairias istorijas. Viena legenda sako, kad čia kadaise stovėjo prakeikta ir prasmegusi bažnyčia. Kartą keleivis, eidamas pro šalį, pamatęs kunigą, susidėjusį su mergina. Neiškentęs ir ištaręs: "Kad tu skradžiai žemėn!" Vos taip pasakęs - kunigas prasmegęs kartu su merga ir bažnyčia. Kai duobėje buvę vandens, akyli žmonės įžiūrėdavę ten bažnyčios bokštus.
Anot kito padavimo, į ką tik pastatytą Užuguosčio bažnyčią arkliais buvęs vežamas varpas. Važiuojant mišku, nusmukęs vežimo ratas, ir varpas nuriedėjęs į gilią duobę. Vėliau Užuguosčio bažnyčioje buvęs įkeltas kitas. Jam skambinant mišioms, iš gilumos pritardavęs Velnio duobėn nugarmėjęs varpas.
Dar pasakojama, kad kadaise čia bandą ganęs piemuo ir nepastebėjęs, kaip veršiukas į duobę įsmukęs ir nugarmėjęs. pamatęs jį plaukiantį ežere, telkšančiame netoliese. Dabar tą ežerą vadina Atveršiu.
Taip pat sklando gandai, kad toje vietoje gyvenęs nedoras žmogus, kuriam patikusi viena mergina. Norėjo ją vesti, bet pats jau buvo kartą vedęs ir negalėjo antrą kartą imti "šliūbo", o mergina be šito nesutiko už jo tekėti. Tada abu nuėjo pas kleboną. Tas vyras išsiėmė kardą ir grasindamas liepė juos apvesdinti. Ir tuo metu, kai jis pradėjo tarti priesaikos žodžius, bažnyčia su jais visais nugrimzdo į gelmes. Piemenys, kurie ganė gyvulius, po to dar tris dienas girdėjo varpų skambesį. Kai kada rasdavo jie ir velnių išmestų kryželių. Būdavo atsitikimų, kada ganomos karvės užeidavo ant tos duobės liūno ir išplaukdavo į Škilėtų ežerą. Praeiviai naktį dažnai girdėdavo kažkokius šūkavimus. Visa tai darydavę velniai, dėl to ir kilo pavadinimas Velnio duobė.
Strėvos įgriuva atsiradusi Sprindžiaus miške, netoli Strėvos kaimo. Vietinių gyventojų ji vadinama Zapadla Jama. Termokarstinės duobės plotas bemaž 1,5 ha, o ilgis - 150 metrų.
Strėviškiai pasakoja legendą, kad toje vietoje kadaise stovėjusi smuklė, kurioje velniai kėlė vestuves. Vieną akimirką gaidys pragydo ir karčiama su visais velniais prasmego. Kiti pasakoja, kad toje vietoje stovėjusioje karčiamoje labai mėgo girtuokliauti didelės šeimos vyras. Kartą žmona atėjo jo ieškoti ir prašė jį grįžti su ja į namus, tačiau šis nesutiko. Išėjusi ant kelio moteris tepasakė: "Kad tu prasmegtum su savo karčiama", ir ji įgriuvo.
Kad ir kokios legendos būtų pasakojamos apie šias žmonių pamėgtas ir lankomas vietas, gamtos grožis ir įspūdingi vaizdai, atsiveriantys nuo duobių krašto, palieka neišdildomą įspūdį. Taigi visai nebūtina pramogų ir poilsio ieškoti iščiustytuose užsienio kurortuose, tereikia pavažinėti gimtosios šalies keliais - tikrai galima rasti, ką pamatyti.
