Neseniai pasirodžiusi pakankamai kontroversiška istoriko Mindaugo Pociaus knyga „Kita mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ natūraliai išprovokavo diskusijas tarp visų neabejingų šalies istorijai.
Portale „Balsas.lt“ bene pirmasis sureagavo Darius Pocevičius pusiau kritiniu, pusiau recenziniu straipsniu “Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė”. Mat autoriui labai nepatinka, jo žodžiais tariant, nuolat vykstantis partizanų “herojizavimas”, o tai esą trukdo matyti “pilną vaizdą”. O kokio “pilno vaizdo” D. Pocevičius pageidauja? Jis pats ir atsako, jog pilnas vaizdas būtų tada, jeigu nebūtų pamirštami “smetonmečio konclageriai, nacionalistų vykdytas holokaustas, partizanų teroras prieš taikius gyventojus”.
Galėčiau autorių paguosti: literatūros deficito apie tokį “pilną vaizdą” nėra ir niekada nebuvo, pradedant minėta M. Pociaus knyga, jo mokytojo Liudo Truskos gausiais veikalais ir baigiant visa be išimties sovietmečio pseudoistorine literatūra bei publicistika, tonomis trūnijančia viešosiose bibliotekose. Nėra deficito ir viešųjų diskusijų ar įvairaus lygio konferencijų lygmeniu (taip pat ir Rusijos ambasados organizuotų), o jau nacių vykdytas holokaustas pristatytas kuo plačiausiai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Lietuviško nacionalizmo aukštinimu pasipiktinęs autorius tradiciškai (ne pirmas ir, matyt, ne paskutinis) bando paneigti neva šiuolaikinėje istoriografijoje paplitusius mitus. Esą pirmasis toks mitas, kad Lietuvos partizanų priešai buvo sovietiniai okupantai. D. Pocevičius, remdamasis minėto M. Pociaus sudarytomis lentelėmis, aiškina, jog svarbiausias partizanų “atakų taikinys buvo kolaboravimu su okupantais įtariami Lietuvos gyventojai – vietiniai kaimuose gyvenantys lietuviai”. Pagal M. Pocių, o dabar ir D. Pocevičių, “partizanai nukovė beveik 12 000 žmonių, tačiau okupantai tame skaičiuje sudaro tik 5 proc. Likusieji 95 proc. aukų – daugiausia lietuviai (stribai, partiniai ir sovietiniai aktyvistai, civiliai).”. Tad D. Pocevičius viešai teškia pribloškiančią išvadą: “Prieš „saviškius“ nukreiptą Lietuvos partizanų kovos strategiją reiktų laikyti klaidinga ir žalinga – partizanų represijos prieš civilius akivaizdžiai padarė destruktyvų trauminį poveikį ne tik to meto, bet ir šiandieninei visuomenei.”
“Trauminis poveikis”, matyt, ir pasireiškia partizanų “herojizavimu”… Nebijodamas pasirodyti “traumuotu”, drįsiu nesutikti nei su tokiais skaičiais, nei su jų interpretavimu.
Pirmiausiai, partizanai nukovė kur kas daugiau, nei čia teigiama. NKVD-MGB-KGB visų grandžių pareigūnai visokeriopai slėpė savo tikruosius nuostolius, bijodami būti apkaltinti nekompetencija, todėl savo ataskaitas apie antipartizanines operacijas sistemiškai klastojo. Ieškoti KGB dokumentuose tikslių skaičių yra ne mažiau absurdiška, nei analizuoti tokiais dokumentais pagrįstas lenteles. Pavyzdžiui, Kalniškės mūšio liudininkai, tarp jų ir civiliai gyventojai, po mūšio krovę į sunkvežimius bolševikų lavonus ar matę juos vežamus, nurodo mažiausiai 400 iš sovietų pusės žuvusiųjų. Pagal M. Pocių, tiek ginkluotų bolševikų partizanai nenukovė per visą dešimtmetį, o NKVD ataskaitoje parašyti vos keli žuvusieji ir, berods, du sužeistieji… Lygiai tas pats buvo daroma ir po kitų susidūrimų su partizanais, ypač ten, kur bolševikų priklodavo krūvomis.
Dėl nužudytų lietuvių. Jeigu teisingai suprantu D. Pocevičių, pokario metais šaudyti stribų bei bolševikinių aktyvistų (nekalbant jau apie išdavikus ir kitokias atmatas) buvo nevalia, tai esą buvusi, švelniai tariant, klaidinga strategija.
Paistyti apie klaidingą strategiją, šiltai sėdint minkštame fotelyje, žinoma, lengviausia. Tuo tarpu kai bet kuris partizanas kasdien matydavo, kaip ginkluoti stribai tremia ir plėšia tavo brolius ir kaimynus, kaip partiniai aktyvistai ant sniego išmeta tavo motiną su mažamečiais vaikais vien už tai, kad nebalsavo už Stalino kandidatą, kai sudegina tavo sodybą, į kurios liepsnas koks nors “doras lietuvis” stribas-aktyvistas Kirilas Kurakinas sumeta pagavęs už kojyčių mažus vaikelius, matyt, derėjo kreiptis į Strasbūrą. Arba, kaip sakė jau ne vienas užsienietis, į savo advokatą…
Tai visai ne dalykinė-buhalterinė problema – kiek ir ko nušauta, o grynai vertybinė. Dar nebuvo pasaulyje nė vieno partizaninio-išsivadavimo judėjimo, kuris nebaustų vietinių kolaborantų ar išdavikų, o ir karai nieko nenužudant dar neišrasti.
Ar buvo tarp nužudytųjų nekaltų aukų? Žinoma, buvo. Lietuva ir čia jokia išimtis. Ir niekas neslepia tų nekaltųjų aukų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atlieka išsamų tyrimą, kurio rezultatus publikavus bus sudėlioti taškai ant "i". Tačiau ir tada vargu ar bus galima vienareikšmiškai teigti, kas konkrečiai buvo ta vadinamoji nekaltoji partizaninio karo auka (spėju, daugeliui ir toliau stribai, išdavikai bei aktyvistai atrodys “nekaltai”) – tiesiog bus įmanoma aiškiau pasakyti, kiek tokių aukų buvo išprovokuota pačių kagėbistų veiklos, kiek kurių nužudyta MGB-KGB agentų-smogikų, kiek ir kurių civilių nužudė patys partizanai. Bus išleistas ir tokių aukų vardynas su pavardėmis bei mirties aplinkybėmis. Tačiau jau šiandien vienareikšmiškai galima teigti: partizanų vadovybė kategoriškai draudė mažamečių žudynes bei kiekvienu atskiru atveju įsakinėjo atlikti kaip įmanoma objektyvesnį tyrimą, apklausiant kuo daugiau liudininkų, o, neišvengiamus nuosprendžius kuo griežčiausiai protokoluojant, kad išliktų istorijai, tikintis objektyvaus ateities kartų įvertinimo.
Tačiau “mitų griovėjams” tai, žinoma, ne argumentai. Jie jau de facto įtikėjo, kad per partizaninio karo dešimtmetį nužudyti 300 vaikų – yra grynai partizanų darbas, vadovybės įsakymu (įdomu, kiek vaikų nužudyta per pastarąjį dešimtmetį ar “brandaus socializmo” metais?). Ir jokia diskusija čia neįmanoma.
M. Pocius savo knygoje bando išskalbti ir purvinus KGB marškinius, o D. Pocevičius jam su pasimėgavimu antrina: “Neaptikta jokių svarių įrodymų, dokumentų, kalbančių apie tai, kad, siekiant visuomenę nuteikti prieš partizanus, saugumiečių įsakymu smogikai specialiai būtų sušaudę visai niekuo dėtą šeimą.”
Įrodymų (svarių!) neaptikta, nes ne ten ieškota. Žinoma, saugumiečiai masiškai savo dokumentuose nerašė, kad davė nurodymą žudyti niekuo nekaltas šeimas partizanų vardu. Tam pilnai pakako žodinių nurodymų smogikams, kuriems dažniausiai buvo suteikiama visiška veiksmų laisvė. Tačiau tokių liudijimų gausu pačių partizanų dokumentuose, prisiminimuose bei civilių gyventojų atmintyje. „Mitų griovėjai“ į juos nekreipia dėmesio, nes šaltinius pasirenka pagal savo vertybes – kuo tiki, to popierius ir skaito.
Ypač „mitų griovėjai“ aimanuoja dėl pavienių buvusių rusų kolonistų naikinimo atvejų ir choru padaro džiaugsmingą įžvalgą: „Partizanų vykdytos kolonistų naikinimo akcijos turi sunkaus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimo (genocido) požymių.“. Štai taip: partizanai, o ne rusiškieji bolševikai su savo kolaborantais, vykdė genocidą Lietuvoje.
Vadinasi, viskas, ką darė sovietų valdžia Lietuvoje, buvo teisėta ir teisinga, tik keli fanatikai miškuose to nepajėgė suvokti ir netgi visiškai nepragmatiškai išdrįso tam pasipriešinti. Tiesa, pasak „mitų griovėjų“, sovietai net nevykdė jokios sąmoningos Lietuvos kolonizavimo politikos (tai prieš ką tuomet partizanai nusižengė „tarptautinei humanitarinei teisei“?). Viskas esą vyko savaime. Belieka pridurti, kad visa lietuvių liaudis džiaugsmingai sutiko lygybę bei socialistinę gerovę atnešusią tarybų valdžią bei karius-išvaduotojus.
Demagogišką naujųjų „mitų griovėjų“ retoriką nesunku pratęsti: tuomet nebuvo ir jokio holokausto, o viskas vyko kaip tik atvirkščiai – tai žydai bei jų kolaborantai naikino nekaltus vokiečių kareivius, civilius bei jiems prijaučiančius visoje Europoje ir taip pažeidė tarptautinę humanitarinę teisę. Pabandykite, ponas (ar draugas) D. Pocevičiau, taip paaiškinti tarptautiniu mastu, jei jau siekiate, kad neliktų neaiškumų istorijoje, juolab, kad tai neprieštarautų jūsų dėstomai logikai. Lietuvoje švaistytis teiginiais prieš savo valstybingumą gynusius piliečius tiek jums, tiek kolegai M. Pociui kur kas paprasčiau.
„Mitų griovėjas“ savo straipsnio pabaigoje pasipiktina, kad viename prie Plungės esančiame muziejuje aptiko „standartinę“ partizanų ekspoziciją, tačiau nieko joje nerado apie netoliese vykdytą holokaustą bei civilių žudynes. Tipiškiausias demagogijos pavyzdys kelis reiškinius suplakant į viena ir darant viską apibendrinančią išvadą apie tai, kad tiesa esą slepiama nuo visuomenės.
Nepilnavertiškumo kompleksas, pagimdantis tokią demagogiją, yra pakankamai paplitęs reiškinys mūsų visuomenėje. Saviplaka, amžinas mazochistinis verkšlenimas bei baksnojimas pirštu į kitus, kur esą viskas kitaip ir geriau tėra ilgalaikio gyvenimo su „vyresniaisiais broliais“ pasekmė. Pseudointelektualus plepėjimas apie humanizmą ir „teisingą“ partizaninį karą tėra bandymai pateisinti savo bailumą bei menkystę ir iš anksto apsidrausti: esant reikalui, tegul kiti, nepragmatiški kvailiai ar fanatikai kovoja.
Tuo tarpu, kaip ir pokario metais, visi protingi pseudointelektualai pavojaus valstybei akimirką nesunkiai ras prieglobstį pas bet kuriuos naujuosius šeimininkus. Lietuvoje pasiliks tik tie fanatikai, nieko neišmanantys apie tarptautinę teisę, humanizmą, Strasbūrą, neturintys advokatų ir nesugebantys apginti savo garbės nuo visų būsimųjų kaltinimų. Todėl netikiu, kad Lietuvoje gyveno tik vienas Juozas Markulis ar Kirilas Kurakinas. Jų pilna tarp mūsų.
Ričardas Čekutis
