Stasys VARNECKAS
Kaimas jau seniai susiėdęs, ir dešinysis jo kelkraštis su kairiuoju jeigu ne "ant peilių", tai "ant liežuvių" - tikrai. O dėl ko susiėdė, niekas nebeprisimena. Gal juoda katė kelią perbėgo, gal kokie interesai nesutapo. Ko gero, interesai, ypač grupiniai, nes dėl jų, bjaurybių, ne tik kaimynas kaimynui, bet ir brolis broliui į atlapus taikosi. Pasidalijo kaimas į dvi dalis ir pradėjo kariauti. Net dešinės pusės šuva bijo perbėgti kelią - gaus pagaliu per pakinklius ir grįš cypdamas. Ne vienas kudlius namo paršlubavo ant trijų kojų, ketvirtą žeme vilkdamas. O štai ne per seniausiai atsitiko tai, kas dar labiau pagilino konfliktą: kairiųjų gaidys pas dešinės pusės vištaitę, tokią kanapėtą, įjunko. Šis faktas neliko nepastebėtas. - Ei jūs, kairiūkščiai! - pradėjo šaukti dešinysis kelkraštis. - Išromykit savo paleistuvį! Jei ne, mes jį į puodą įkišim! Bet kairysis kelkraštis irgi ne iš kelmo spirtas: -Džiaukitės, gal mūsų gaidys jūsų kanapėtą veislę pagerins. Jūs gi nė gaidžio normalaus neturite. Tik seną ožį. - Geriau senas ožys negu pasileidęs gaidys, - atsikerta dešinė. - Kur jūsų moralė, bezmėnai? Visos batalijos prasideda nuo mažų nesusipratimų. Žodis po žodžio - įsiliepsnojo karas. Tiesa, šaltasis, bet nebuvo nė dienos, kad kas nors nepasižodžiuotų ar kokių pretenzijų nepareikštų. - Ar jau išbridote iš moralinės krizės? - šaukia, atsistojęs ant slenksčio dešinysis. - Briskite greičiau. - Pasitepk savo kakarinę - girgžda kaip svirtis! - skrieja atsakymas. Geriausia - šviežiu karvės blynu. - Ne tavo reikalas! Atsirado, matai, daktaras. Ir taip toliau, ir taip kasdien. Pilasi drumzlini srautai lyg polaidžio vandenys pavasarį. Tačiau ir nesibaigiantys srautai turi pabaigą. Ne tik tautas, bet ir kaimą kartais suvienija kokia nors bendra idėja ar kataklizmas. Nei bendrų idėjų, nei kataklizmų kaime nebuvo. Bet artėjo šventos Onos atlaidai - Oninės. Nusprendė sodiečiai, tarpusavy pasišnibždėdami, jas švęsti kartu. Tačiau tam reikia oficialaus abiejų kelkraščių konsensuso. Be jo - niekaip. Surengė derybas. - Lai bus taika, - pasiūlė "dešiniukas" - buvęs veterinaras Tadas. - Hm... Lai bus paliaubos, - atsakė buvęs pradinės vedėjas Banaitis, atstovaujantis kairei. - Aš tau, Taduk, dar pradinėje aiškinau: senovės graikai per savo šventes, olimpiadomis vadinamas, visus karus užraukdavo. O mūsų Oninės ar ne šventė? Taip ir nusprendė sodiečiai: per šventes jokių karų. Štai eina Andrius iš dešinio kelkraščio ir kilsteli kepurę: - Labas, Gediminai! Kaip gyveni? Ar jau išbridai iš moralinės krizės?
