Irena ZUBRICKIENĖ
- Baimės iššokti nėra, nes tai - gyvenimo būdas. Mums, parašiutininkams, baimė yra tada, kai kirba mintis, jog šokinėti nebegalėsime, - sakė Marijampolės aeroklubo vadovas Alvydas Danilaitis (43 m.), po sunkios traumos lygiai metus "gyvenęs tik ant žemės" ir tiek pat laiko atkakliai ruošęsis pirmajam šuoliui iš lėktuvo jau "suremontuotomis" kojomis.
Lyg antras gyvenimas
Praėjusių metų gegužės 14-oji - antrasis Alvydo gimtadienis. Tą dieną jis tik stebuklo dėka liko gyvas. Kartu lemtingąjį krytį patyrusiam klubo nariui marijampoliečiui Vytautui Prūsaičiui (49 m.), laikytam geriausiu skraidyklių pilotu šiame klube, tas skrydis buvo paskutinis jo gyvenime. Nelaimė atsitiko prie Sasnavos miestelio esančioje Marijampolės aeroklubo teritorijoje.
Alvydas Danilaitis puikiai prisimena, kad tą vėloką vakarą Sasnavos aerodrome buvo ne vienas klubo narys. Dieną čia skraidė ir ekstremalių pojūčių trokštantys aerodromo lankytojai, nuolat kviečiami pasižvalgyti iš viršaus su patyrusiais oreiviais. Alvydas "susiporavo" su V. Prūsaičiu, kuris bene trejus metus turėjo licenciją skraidyti savadarbe skraidykle. Abu vyrai - patyrę oreiviai. Dvivietę motorizuotą skraidyklę pilotavo jos savininkas V. Prūsaitis, o Alvydas sėdėjo už jo. Abu tądien į orą buvo pakilę kelis kartus, tad vakarinis skrydis turėjo būti paskutinis.
Skraidyklė buvo pakilusi į maždaug šimto metrų aukštį ir oreiviai ketino atlikti manevrą. Staiga aparatą kilstelėjo vėjo gūsis ir jis tapo nevaldomas. Netrukus pilotui pavyko šiek tiek pakeisti situaciją, tačiau jau buvo per vėlu - iki žemės buvo likę apie 20 metrų. Tokio aukščio nepakako sėkmingai nusileisti. Skraidyklės sparnas užkabino pievą, ir aparatas priekiu rėžėsi į žemę. Savadarbė skraidyklė sulūžo - ant žemės liko įspausta duobė. Pilotas V. Prūsaitis patyrė mirtinus sužalojimus, jo šalmas buvo nukritęs. A. Danilaitis liko gyvas (po smūgio jis buvo likęs su šalmu), tačiau rimtų sužalojimų neišvengė - lūžo koja, ranka, stipriai buvo sumušti vidaus organai, plyšę plaučiai.
- Momentą, kai pradėjome kristi, aš puikiai prisimenu ir gerai suvokiau gresiantį pavojų, - pasakojo Alvydas. - Nors tai truko tik apie keturias sekundes, man jos priminė amžinybę, kai vis laukiau ir vyliausi, kad galbūt viskas baigsis gerai. Po smūgio, trenkusis į žemę, trumpam buvau praradęs sąmonę. Tuoj pat atsigavęs girdėjau kolegų šūksnius, kad Vytas žuvo, mačiau prie manęs pasilenkusius veidus, siaubo kupinas akis.
Kai Alvydas dar labiau atsitokėjo, jau būdamas ligoninės palatoje, pirmiausia jam rūpėjo įsitikinti, ar nepažeistas stuburas: vyras pajudino kojas - jos judėjo. Tą pačią akimirką parašiutininko galvoje apsigyveno mintis, kad viskas bus gerai - jis ne tik vaikščios, bet ir vėl skraidys, šokinės parašiutu! Anot Alvydo, jis nė vieną akimirką nesuabejojo, kad gali neišgyventi. Tuo metu tragediją aptarinėję marijampoliečiai galvojo priešingai, susirūpinę interneto svetainių lankytojai jau diskutavo apie neva sėlinančią mirtį - apgailestaudami Alvydą "laidojo"...
"Žūtis atbaido tik porą žmonių"
Alvydas ne tik išgyveno, bet ir, patyręs ne vieną operaciją, gana greitai paliko ligoninės lovą. Apie mėnesį parašiutininkas - instruktorius judėjo tik sėdėdamas invalido vežimėlyje, tačiau tai jam netrukdė toliau vadovauti klubui, spręsti jo problemas. Štai jau po mėnesio reikėjo ruoštis Sasnavos miestelio jubiliejui ir aviacijos šventei. Alvydas negalėjo atsiriboti, nes per daugelį savo darbo metų puikiai žinojo, kad renginio dalyviai lauks šventės ir įsimintinų įspūdžių.
Ar, sėdint invalido vežimėlyje, nebuvo minties vis dėlto viską mesti ir pasinerti į ramią kasdienybę be rizikos? Anot Alvydo, tikrai nebuvo. Jį tevaldė vienintelė mintis - kuo greičiau pakilti. Vyras greitai atsisakė vežimėlio ir keturis mėnesius vaikščiojo su lazdelėmis. Po to atsisakė ir jų - šlubčiojo, bet ėjo savomis kojomis. Šiandien Alvydas "leidžia" sau šlubtelėti tik tada, kai niekas nemato. Nieko nežinanti akis net neįtartų, kad A. Danilaitis - po rimtos traumos. Vyras teigė seniai susigyvenęs ir su skausmu: esą jeigu galvosi tik apie tai, kad skauda, tai ir skaudės.
V. Prūsaičio žūtis, regėta iš labai arti, - dažnas Alvydo prisiminimas. Beveik 30 metų parašiutininko gyvenimą gyvenantis A. Danilaitis - dar bene dešimties kolegų žūties liudininkas. Anot Alvydo, kiekviena tokia tragedija paprastai atbaido nuo pamilto pomėgio tik vieną du asmenis, pasiryžusius toliau gyventi "tik ant žemės". Didžioji dauguma lieka "plaukioti senuose vandenyse". Štai ir šviesios atminties V. Prūsaitis - jis ne kartą buvo patekęs į sudėtingas situacijas ir ore, ir ant žemės, kaip automobilių lenktynininkas, tačiau vis tiek rizikuodavo.
- Žūčių mūsų veiklos srityje pastaraisiais metais Lietuvoje būna po dvi tris kasmet, - rikiavo liūdnus faktus Alvydas, pats per savo karjerą atlikęs apie pusketvirto tūkstančio šuolių parašiutu. - Pavojingiausia būna skraidymo ir šuolių sezono pradžia, kai oreiviams dar trūksta patyrimo, ir sezono pabaiga, kai jau visi būna per daug atsipalaidavę. Sėkmė lydi tuos, kurie dirba ne tik užsispyrę, bet ir nuolat treniruodamiesi, gerai apgalvodami būsimą riziką. Saugiu šuoliu vadiname tvarkingą, atsargų, be jokių triukų šuolį. Padangės žūčių statistiką palyginus su žūtimis šalies keliuose įvykstančiose avarijose, telieka konstatuoti, kad ant žemės - tikras frontas, o virš žemės - saugiau.
Būtiniausias palydovas - optimizmas
Ruošdamasis pirmajam savo šuoliui po dvylikos tylos ir ramybės mėnesių, Alvydas ne vieną mėnesį intensyviai treniravosi. Pradėjo namų sąlygomis, vėliau - sporto klube, paskui - trijų kilometrų krosas - sportinis ėjimas ir bėgimas - kiekvieną vakarą ("ryte labai tingiu"). Alvydas prisimena, kad pirmosios mankštos buvo tik galynėjimasis su skausmu - esą nelengvai pasidavė buvę suplyšę raumenys. Dabar ir pačiam juokinga, kad pirmieji krosai buvo labai jau lėti ir nejudrūs - esą kiekvienas mokinukas būtų aplenkęs patyrusį sportininką. Anot Alvydo, siekiant vėl pakilti, svarbiausia jam - kantrybė, užsispyrimas ir optimizmas, marinantis verkšlenimą. Tai - jo sportinę kasdienybę priekin varantys "banginiai".
- Tas pernykštis krytis man buvo tik pirmoji trauma, tai kodėl turėčiau iškart trauktis? - tarsi pats savęs klausinėjo Alvydas. - Esu įsitikinęs, kad parašiutininko veiklos sėkmė lygiomis dalimis priklauso nuo paties žmogaus pasiruošimo, susitelkimo ir nuo tikslą turinčių treniruočių. O aš tą tikslą visada turiu.
Alvydas teigė, kad sunki trauma iš jo ne tik atėmė, bet ir davė. (Priminė visose gyvenimo situacijose pirmiausia ieškąs teigiamų atspalvių, nes esą net ir karas turi dvi medalio puses.) Parašiutininkas, anot paties, nenorėjo būti "nuvalkiotų frazių kartotojas", tačiau patikino, kad, pabuvęs ant mirties slenksčio, labiau subrendo, pradėjo ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės, pajuto, kad pakitęs požiūris į daugelį dalykų.
Padangėse - gyvenimo dopingas
Pirmąjį savo gyvenimo šuolį parašiutu Alvydas atliko būdamas 15 metų. Tokiam jaunam oreivių bičiuliui tuokart buvo padaryta išimtis. Anot Alvydo, kitaip ir būti negalėjo, nes jis gyveno prie pat aerodromo ir oreivių kasdienybę stebėjo iš labai arti. Tai paauglį labai domino ir užkrėtė. Pirmąjį šuolį Alvydas mena iki šiol. Buvo žiema, keliamųjų metų paskutinioji vasario diena. Iššokus iš lėktuvo ir išsiskleidus parašiutui, paauglį sukaustė stabas ir baimė, kad bet koks judesiukas gali nutraukti laikančius diržus. Baimė atslūgo tik tada, kai jaunasis parašiutininkas pajuto iki pažasčių esąs sniego pusnyje... Vėliau šuoliai sekė vieni kitus. Beje, Alvydas išdavė, kad baimė parašiutininkus lydi skirtingai: vienus - metus, kitus - bene ketverius.
- Padangėse - mano gyvenimo dopingas, - juokavo Alvydas. - Labai norėjau būti lakūnu, todėl aktyviai sportavau, esu dalyvavęs ir laimėjęs ne vieneriose varžybose. Skraidžiau bei šokinėjau ir tarnaudamas kariuomenėje - buvau desantininkas.
"Padangių dopingas" užvaldęs ir Alvydo sūnų Edgarą (20 m.). Aerodrome užaugęs ir nuo 12 metų šokti parašiutu pradėjęs vaikinas dabar jau atlikęs apie 700 šuolių. Jis mokosi Marijampolės kolegijoje, tačiau tėtis dar turėtų gerai pasvarstyti, kam sūnus atiduoda daugiau laiko ir jėgų - mokslui ar padangių hobiui.
Po pernykštės V. Prūsaičio žūties Alvydas bene kaskart šneka ir su sūnum, ir su kitais klubo nariais, kaip reikia būti atsargiems ir mąstantiems - ne nutrūktgalviams. "Saugokite save ir vieni kitus", - tai Alvydo frazė, kuri kiekvieną kartą palydi į padanges kylančius kolegas.
"Padangių dopingo" dažnai trokšta paragauti ir atsitiktiniai asmenys, susiradę instruktorių A. Danilaitį Sasnavos aerodrome. Vieniems tai - savęs išbandymas, antriems - kova su baime, tretiems - įsimintina pramoga. Anot Alvydo, pareiškusiems norą iššokti parašiutu - tik poros valandų paruošimo kursas, ir - jokių problemų. Tačiau būna visaip. Vieni "ereliai", atsidūrę aukštai ir pastovėję prie atviros lėktuvo angos, sugrįžta į žemę lėktuvu, kaip ir pakilę. Kiti maldaute maldauja juos iš lėktuvo "išspirti". Pasak Alvydo, jis tokį veiksmą vadina švelniau - "palydim ranka". Esą tos palydos ir būna didžiausias sumišusių emocijų protrūkis susiruošusiems "skraidyti" adrenalino ieškotojams.
- Įdomiausia žiūrėti į pramogų ieškančių skraidytojų veidus, kai jie jau būna aukštyje, kuriame iššoks parašiutu, - juokėsi Alvydas. - Buvę, kad iš 20 žmonių visi taip ir nusileidžia neiššokę. Jų veiduose neretai įskaitau kelionės į savižudybę nuotaikas. Noras - dar ne viskas. Jis turi nugalėti baimę. Labai svarbu - ir nepikto juoko dozė. Štai - kad ir nuolat parašiutininkų kartojamas anekdotas. Perka žmogus parašiutą. Pardavėjas akcentuoja, kad pirkėjas tik neišmestų prekės čekio: esą jeigu parašiutas neišsiskleis, jį bus galima grąžinti į parduotuvę...
