Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Praėjus šiek tiek daugiau nei pusmečiui nuo trylikamečio kaišiadoriškio Povilo Verkausko mirties, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija kaltininkui paskelbė nuosprendį. Teismas pripažino, jog devyniolikmetis to paties miesto gyventojas Linas Kristauskas nužudė P. Verkauską, ir už tai nuteisė 15 metų kalėti pataisos namuose. Atrodytų, teisingumas pasiektas, nusikaltėlis gavo tai, ko nusipelnė, tačiau daugybė klausimų, į kuriuos Povilo tėvai iki šiol negavo atsakymo, išlieka...
Dar vykstant bylos tyrimui sunkiu nusikaltimu kaltintas Linas Kristauskas savo prisipažinime parašė, jog visą tiesą pasakys teisme, tačiau šie žodžiai taip ir liko tuščiais pažadais.
Išėjo ir negrįžo
Povilo mama, 38 metų Danguolė Verkauskienė, paskutinį kartą savo sūnų matė praėjusio lapkričio 8-osios popietę. Tądien žymiai anksčiau nei įprastai parskubėjęs iš mokyklos, Povilas karštligiškai ruošėsi Kaišiadorių V. Giržado vidurinėje mokykloje prasidėsiančiam šokių maratonui. Nuolatinį ryšį telefonu tą pusdienį jis palaikė su savo draugu Andriumi. Galiausiai apie 16 valandą, gavęs iš mamos 6 litus bilietui, išskubėjo į renginį. Nuo tos akimirkos D. Verkauskienė gyvo sūnaus jau nebematė... Po didžiulius išgyvenimus lydėjusių bei penkias paras trukusių paieškų berniuko kūnas buvo rastas miške, po medžio išvarta, maždaug trys kilometrai nuo Kaišiadorių... Vėliau teismo medicinos ekspertai nustatė, jog P. Verkauskas mirė nuo galvos sumušimo bei kraujo išsiliejimo į smegenis. Po tyrimo paaiškėjo, jog vaikinukui buvo suduoti maždaug septyni smūgiai į galvą. Po sužalojimo berniukas dar buvo gyvas 1-2 valandas. Jei kaltininkas būtų rimtai susimąstęs ir įvertinęs tai, ką padarė, galbūt, skubiai suteikus medicininę pagalbą Povilo gyvybę būtų pavykę išgelbėti...
Nuviliojo į mišką ir nužudė
L. Kristauskas savo kaltę pripažino. Teisiamasis pasakojo, jog lapkričio 8-ąją, apie 11 valandą vakaro, dar vykstant šokių maratonui, jis pasiūlė Povilui nueiti į Dainų slėnį paieškoti panelių. Pakeliui, jau einat mišku, L. Kristauskas esą susiradęs pagalį ir staiga smogęs Povilui į galvą. Smūgis buvo stiprus, todėl P. Verkauskas nugriuvo, prarado sąmonę. Tada L. Kristauskas ištraukė iš berniuko kelnių kišenės mobilųjį telefoną "Nokia 3310" bei 23 litus. Praėjus keliolikai minučių (ar tai reiškia, kad L. Kristauskas stovėjo šalia ir laukė, kada vaikinukas numirs?) Povilas atsigavo, pradėjo verkti, dejuoti. Teisiamojo teigimu, tą akimirką jis supratęs, kad "užpuolimo faktas taps žinomas nukentėjėlio tėvams", todėl nusprendė jį nužudyti. Linas tvirtino Povilą nužudęs vienas.
Paieška truko penkias paras
D. Verkauskienės teigimu, tą vakarą jaunesnį sūnų Povilą turėjo prižiūrėti jo vyresnis brolis Tomas. Jis į mokykloje vykusį renginį atėjo apie aštuntą valandą vakaro. Ten sutiko brolį, kuris buvo su savo drauge Gintare G. bei jau anksčiau minėtu Andriumi K. Visi šoko. Buvo maždaug pusė dvyliktos nakties, kuomet brolis su Linu pasakė išeiną pas paneles, tačiau kur konkrečiai - nepaaiškino. Tomas nebandė jų stabdyti, perkalbėti, tačiau broliui liepė sugrįžti ne vėliau kaip iki antros valandos. Dar neatėjus šiam laikui brolis ėmė ieškoti Povilo, tačiau šio niekur nebuvo matyti. Skambučiai į jo mobilųjį telefoną nedavė jokios naudos - šis buvo išjungtas. Vėliau, pamatęs Liną, Tomas jo paklausė, kur dingo Povilas, tačiau brolio draugas tikino jį palikęs prie mokyklos laukųjų durų. Apie 4 valandą Tomas parėjo namo, tačiau ir čia Povilo nerado. Tada pasikvietęs pusbrolį vėl išėjo ieškoti.. Paieškos nedavė jokių rezultatų, nors tą naktį paslaptingai dingusio berniuko ieškojo visa šeima, draugai...
Tūkstančiai versijų
Vėliau D. Verkauskienė pripažins, jog dingus sūnui jos bei vyro galvose kilo tūkstančiai versijų. Verkauskus labai nustebino žinia, jog išeidamas į šokius niekam nieko nesakęs (net savo broliui Tomui) sūnus iš savo taupyklės pasiėmė 50 litų. Sužinojusi, jog šokiuose Povilas bendravo su Linu, o paskui su juo išėjo, kaip buvo pasakyta - ieškoti panelių, D. Verkauskienė dar ilgai netikėjo, kad sūnų nuskriaudė būtent šis žymiai vyresnis už jį vaikinas, su kuriuo jiedu buvo gerai pažįstami. Moteriai buvo žinomas faktas, jog kartą Linas jos sūnų apgynė nuo mušeikų. Taigi atrodė, jog vyresnysis draugas Povilą lyg ir nuoširdžiai globoja. Tačiau vis dėlto nesuvokiama, kodėl Linui bendrauti su Povilu netrukdė gana didelis amžiaus skirtumas.
Įtarimų nesumažėjo
D. Verkauskienė teigė iki šiol su vyru negali patikėti, kad jų sūnus buvo nužudytas dėl tokios menkos priežasties - mobiliojo telefono. Juk jį Linas galėjo tiesiog atimti mokykloje (pats ar kažkieno paprašęs). Kam paauglį reikėjo vestis dar kelis kilometrus, į mišką?.. Kažkaip keistai atrodo, jog L. Kristauskas po nužudymo lyg niekur nieko grįžo į mokyklą, kur vis dar vyko šokių maratonas, švarus, nesusitepęs krauju (o juk jis pripažino, kad nešė sužalotą Povilą ant rankų) ir ramiausiai toliau leido laiką... Didžiulių įtarimų D. Verkauskienei kelia dar vienas faktas. Tiek per parengtinį tardymą, tiek bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo, jog L. Kristauskas tą vakarą bendravo su Vida Karpavičiene, žymiai už jį vyresne moterimi, gyvenančia Karmėlavoje. Šioji teismui paaiškino su L. Kristausku susipažinusi internetu. Su juo susitikinėdavo, bendraudavo - esą norėdavusi jam padėti. Pastarasis norėjęs įsigyti mobilųjį telefoną, todėl jam paskolinusi 80 litų. Lapkričio 8-osios vakarą su Linu buvusi kavinėje, kur vaišinęsi alkoholiniais gėrimais, o vėliau jį nuvežusi prie mokyklos.
Išsiaiškinusi, jog lapkričio 8-osios vakarą ir naktį V. Karpavičienė su L. Kristausku bendravo telefonu (žinutėmis), Povilo motina kreipėsi į šią bylą tyrusį Kaišiadorių rajono apylinkės prokurorą L. Silevičių, kad būtų ištirtos telefono išklotinės, tačiau pareigūnas šį prašymą atmetė. O nukentėjėlio tėvams tokie minėtos moters ir L. Kristausko ryšiai iki šiol kelia rimtą įtarimą.
- Gal visoje šioje istorijoje įpainiota kokia nors sekta, ar narkotikai? - svarstė D. Verkauskienė.
Narstydama šio žiauraus nusikaltimo priežastis D. Verkauskienė negali atmesti ir mokyklos, kurioje vyko šokių maratonas, pedagogų atsakomybės. Jai nesuprantama, kodėl tokie paaugliai, kaip jos trylikametis sūnus, po dešimtos valandos vakaro nebuvo išprašyti namo. Juk organizuojant renginius mokykloje turėtų būti palaikoma tvarka.
Povilo tėvas dirba toje pačioje įmonėje kartu su L. Kristausko tėvu. Pastarasis esą žadėjęs atlyginti teismo priteistus 4 522 litus laidotuvių bei proceso išlaidoms atlyginti, tačiau kol kas to nepadaręs.
Kuomet baigiant nagrinėti bylą teismo proceso dalyviai L. Kristausko paklausė, ar jis suvokia, ką padarė, pastarasis pasakė tiktai norįs atsiprašyti Povilo tėvų. Šiuos žodžius devyniolikmetis ištarė visiškai šaltai ir abejingai, nežiūrėdamas nužudytojo tėvams į akis.
