Režisierius Oskaras Koršunovas debiutuoja Rusijos teatro scenoje - Maskvos "Et cetera" teatre trečiadienį ir ketvirtadienį - jo režisuoto spektaklio pagal Aleksandro Suchovo-Kobylino pjesę "Tarelkino mirtis" premjera.

O. Koršunovui talkino ilgamečiai bendražygiai: scenografė Jūratė Paulėkaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria naujosios kartos žvaigždė Vladimiras Skvorcovas (Tarelkinas) bei žymus rusų teatro ir kino aktorius Aleksandras Kaliaginas (Varavinas).

Prieš premjerą Maskvos žiniasklaidoje paskelbtas pokalbis su O. Koršunovu turėtų būti įdomus ir „Omni laiko“ skaitytojams.

Prieš keletą metų spektaklyje „Ugnies veidas“, parodytame NET festivalyje, žiūrovai beveik supanikavo. Vaidino istoriją apie brolį ir seserį, viens kitam jautusius nusikalstamą aistrą ir nusprendusius susprogdinti jei ne visą pasaulį, kur tokia meilė negalima, tai bent jau savo tėvus. Spektaklio pabaigoje vaikai į scenos centrą suvilko visus, kokie tik buvo, baldus, apipylė juos skysčiu iš bakelio ir pradėjo, mosuodami uždegtais žiebtuvėliais. Salėje pasklido tikro benzino kvapas. Publika nejuokais sutriko: atrodė, kad šie „vaikai“ suspirgins Maskvos teatrą. Buvo dar aiškiau, kad šio spektaklio režisierius, teatrinis galvažudys Oskaras Koršunovas, kurio spektaklius medžioja svarbiausi Europos festivaliai, to taip pat nepabijos. Nuo to laiko į NET buvo pakviesta jo „Romeo ir Džuljeta“, o į Piterio „Baltijskij Dom“ visko matę teatralai važiavo žiūrėti „Meistro ir Margaritos“ - Avinjono festivalio ir asmeninio Koršunovo teatro OKT koprodukcijos. Aleksandras Kaliaginas, taip pat turintis teatrą, Koršunovo spektaklių važiavo žiūrėti į Vilnių. Po to jis ir pakvietė Koršunovą iš jo teatro į savąjį - statyti „Tarelkino mirties“ pagal Suchovo-Kobylino pjesę. Premjeros išvakarėse Jelena Kovalskaja pasikalbėjo su Koršunovu teatro bufete ir išsiaiškino, kad jis - ruso ir lietuvės sūnus - žodžių žodyne neieško.

REKLAMA

Maskvoje jus žino kaip žmogų, kuriam pavyko sukurti savo teatrą, ir staiga jūs atvykstate pas mus kaip „nuomojamas“ režisierius. Kas atsitiko?

Įkalbėjo mane. San Sanyčius įkalbėjo.

Ir kuo buvo patrauklus šis pasiūlymas?

Pirmiausia patraukli paties Kaliagino asmenybė. Jis nuo vaikystės laikų buvo vienas mėgstamiausių mano aktorių, bet ir dabar, kai pradėjome dirbti drauge, jis mane nuolat stulbina. Tai antgamtiško vitališkumo žmogus, visiškai nenuspėjamas. Bet ir Suchovo-Kobylinas čia taip pat suvaidino labai svarbų vaidmenį.

Tai yra anksčiau ar vėliau jūs vis tiek būtumėte ėmęsis Suchovo-Kobylino?

Tikrų tikriausiai būčiau jį statęs.

Maskvoje tuo pat metu - trys „Tarelkino mirties“ premjeros. Nesuprantu, kaip tą paaiškinti. Gal jūs suprantate?

Nesuprantu, kodėl jos pasirodo tik dabar.

Jūs manote, kad rusų valdininkijos niekšystės - visų laikų tema?

„Tarelkino mirtyje“ yra daug aktualių dalykų, tačiau yra ir tokių, kurie su laiku nesusiję. Mane visą laiką domino valdžios metafizika - tai, kaip amžina kova dėl valdžios gimdo ypatingą, mistišką mitologiją. Todėl ir į „Tarelkino mirtį“ aš žiūriu ne kaip į „komediją-pokštą“ - taip savo pjesę pavadino pats Suchovo-Kobylinas, - o kaip į filosofinį, egzistencialistinį dalyką, ne mažiau reikšmingą nei, sakykim, Kafkos „Metamorfozė“.

Maskvoje jus vadina jaunu režisieriumi. O mūsų jaunieji režisieriai siunta, kai juos taip vadina: „Štai aš jau 15 spektaklių pastačiau, o vis dar tarp jaunųjų režisierių“. O jūs?

Lietuvoje manęs jau taip nevadina. Priprato prie manęs. Aš juk savo pirmąjį spektaklį pastačiau būdamas dvidešimties metų. Nuo to laiko sukūriau trisdešimt spektaklių. Bet tas pirmasis spektaklis pagal Charmsą galbūt yra ir pats geriausias mano spektaklis.

O man visada atrodė, kad jūsų talentui pirmiausia būdinga tai, kad jūs mokate kalbėti apie savo paties kartą.

Bet mūsų karta - tai Tarelkinų karta. Aš jau nelabai ir betikiu savo karta.

Kada liovėtės tikėjęs?

Kada? Drauge su amžiumi. Mano karta - tai žmonės, kuriems paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje buvo dvidešimt metų, tai reiškia, kad mes gimėme vienoje sistemoje, joje augome, studijavome universitetuose, o kai juos baigėme ir reikėjo pradėti gyventi, viskas staiga pasikeitė. Lietuvoje buvo daugiau pokyčių nei, sakykim, Rusijoje. Rusija visada buvo Rusija - ir carui Žirniui valdant, ir Tarybų Sąjungos laikais, ir dabar. O Lietuva buvo viena šalimi ir staiga tapo visiškai kita. Pasikeitė sąvokos, atėjo kita civilizacija; nesakau, geresnė ar blogesnė ji už buvusiąją, svarbu tai, kad ji - kita. Ir teko improvizuoti, iš naujo, paskubomis mokytis tuose naujuose universitetuose. Tada man atrodė, kad kaip tik mūsų karta ir kuria naują civilizaciją.

REKLAMA

O dabar taip jau neatrodo?

Dabar man atrodo, kad ji susitaikė su tuo, kas vyksta. Ji pasidavė mimikrijai. Beje, mimikrija - svarbiausia „Tarelkino mirties“ tema, spektaklyje mes ją pabrėžiame ir vaizdiniu būdu.

Tarelkinas susilies su siena?

Taip pat ir tai - pačiame tekste yra tokia remarka: „Tarelkinas virsta siena“.

Taigi jūs manote, kad visa karta susiliejo su siena?

Taip, su Berlyno siena, kai ją sugriovė. Manau, kad karta prisitaikė prie laiko, todėl tarp jos ir laiko nekilo ryškaus konflikto, kuris būtų galėjęs kartą apibrėžti.

Maskvoje kalbama apie lietuvių teatro fenomeną. O jūs pats ar jaučiatės kokio nors fenomeno dalimi?

Mano spektakliuose daug kas tarytum kyla iš to, kas yra lietuvių teatras. Visų pirma tai režisūrinis teatras. Lietuvoje būta labai stiprių režisierių, galingų asmenybių. Visų pirma tai Miltinis, Vaitkus, Nekrošius, Tuminas. Nedidelėje Lietuvoje tokia galingų režisierių koncentracija suformavo ypatingą požiūrį į tai, kas yra teatras, kokiu būdu jame egzistuoja režisieriai, kokiu - aktoriai. Lietuvių teatras glaudžiai susijęs su rusų teatru, daugelis mūsų režisierių mokėsi GITIS‘e arba Piteryje, mokėsi pas didžius rusų režisūros meistrus. O po to, patekę į kitą kontekstą, mėgino savo meistrus pranokti. Tarybiniais metais buvo didelė lenkų teatro įtaka. Miltinis mokėsi Prancūzijoje ir nemažai perėmė iš prancūzų teatro. Dar vienas svarbus dalykas: tarybiniais laikais teatras buvo mažiausiai cenzūruojamas, todėl jis buvo tarsi tam tikra dvasinė oazė ir jo vaidmuo Lietuvai buvo labai svarbus.

Man netgi atrodo, kad pas jus teatro daugiau nei publikos, ne veltui jūs dirbate festivaliniu principu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų