Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šeštadienio rytą Vilniaus rajone, Nemenčinės miestelyje, prabangiame Vėtrungės gatvės name, įvyko skaudi drama tarp čia gyvenusių Marijos Monkienės (52 m.) ir metais vyresnio jos sugyventinio Franciškaus Voroneckio. Pastarasis, draugę mirtinai subadęs lenktiniu peiliuku, įlindo į namo rūsį ir užsinėrė ant kaklo iš dujinės viryklės žarnos suregztą kilpą.
Kaip kitą dieną pasakojo minėto triaukščio namo savininkas, buvęs Marijos vyras Kazimieras Monkus, jiedu su žmona išsituokę prieš aštuonerius metus. Du suaugusius vaikus turėjusi šeima išsiskyrė labai kultūringai - be barnių ir konfliktų. Marija tame pačiame name gavo nemažą kambarį, lauke - žemės plotą daržiukui. Buvę sutuoktiniai ir toliau draugiškai bendravo, toje pačioje virtuvėje gaminosi valgyti, vienas kitą pavaišindavo.
Kazimieras Monkus normaliai priėmė ir buvusios žmonos apsisprendimą parsivesti sugyventinį - toje pačioje Nemenčinėje gyvenusį Franciškų Voroneckį. Jo žmona buvo mirusi, vaikai - suaugę ir išsiskirstę kas sau. Lygiai taip pat draugiškai visi sutarė ir su naujuoju įnamiu, tiesa, nors Marija ir labai norėjo, Kazimieras jo savo namuose nesutiko priregistruoti. Maža kas, girdi, gali nutikti ateityje, juolab kad Franciškaus sūnūs nebuvo iš ramiųjų - vienas tuo laiku jau buvo ragavęs kalėjimo duonos, kitas dar sėdėjo ir tebesėdi iki šiol...
Kai Franciškus būdavo blaivus, jam, pasak Kazimiero Monkaus, nieko negalėjai prikišti: tvarkingai apsirengdavo, būdavo mandagus, kultūringas. Tačiau bėda ta, kad jis vis dažniau ėmė išgėrinėti. O dar blogiau, kad kartais stikleliu susigundydavo ir Marija.
O visų baisiausia, jog apgirtusiam Franciškui imdavo vaidentis, neva jo Marija - neištikima!
Manoma, kad panašius įtarinėjimus Franciškus sugyventinei išsakė ir tą nelemtą šeštadienio rytą, beje, pas draugę sugrįžęs po trijų dienų "gastrolių". Kas tarp jųdviejų tiksliai nutiko - jau niekas nesužinos, mat perdūręs Mariją lenktiniu peiliuku, Franciškus kažkur pradingo. Netoliese tvarkęsis sūnus išgirdo, kaip motina jį pašaukė, ir atskubėjęs į kambarį rado ją leisgyvę. Motina sūnaus akyse susmuko ant žemės ir daugiau neatsikėlė. Sūnus pašaukė tėtį, buvusį Marijos vyrą, abu ilgai darė dirbtinį kvėpavimą, vėliau į pagalbą atskubėjo ir iškviesti medikai, deja, į širdį peiliu sužalotos Marijos gyvybės išgelbėti nepavyko.
Atvykę policijos ir prokuratūros pareigūnai kartu su žuvusiosios namiškiais ėmė po visą namą ieškoti, kur žudikas galėjo numesti nusikaltimo įrankį peilį. Įlindo ir į namo rūsį. Ogi žiūri, kad už spintos, pasienyje, keistai atsilošęs, kaklą apsivijęs viryklės gumine žarna sėdi Franciškus! Jau beveik atšalęs! Ir vėl į Vėtrungės gatvę skubėjo greitoji, ir vėl visi bendromis jėgomis bandė atgaivinti pakaruoklį. Tačiau visos pastangos buvo bevaisės.
Franciškaus kelnių kišenėje pareigūnai aptiko lenktinį peiliuką, kurio ašmenys buvo kruvini. Galimas daiktas, kad šiuo įrankiu ir buvo Anapilin pasiųsta Marija...
Dvigubos tragedijos sukrėsti Marijos Monkienės artimieji priėjo prie išvados, kad neblaivus Franciškus tik po to, kai nudūrė draugę, suvokė, ką prisidirbęs, ir išsigandęs atsakomybės nusprendė pasidaryti galą.
- Labai skaudu, kad taip išėjo, - susikrimtęs dėl tokios netikėtos vaikų motinos žūties, kalbėjo Kazimieras Monkus. - Aš ne kartą Marijai buvau pataręs nutraukti ryšius su stiklelį labai pamėgusiu Franciškumi, nes, kaip žinia, degtinė niekada nepriveda prie gero. Deja, Marija manęs neklausė...
