Tėvai, kiekvieną rytą išleisdami tave į mokyklą, jaudinasi ir tikisi, kad pasieksi ją sveikas ir gyvas. Bet turbūt jie net nesusimąsto, kiek pavojų tavęs tyko pačioje mokykloje!
Pirmasis pavojus tyko dar neįžengus į mokyklą. Turi būti be galo budrus įeidamas į ją, nes pokštus mėgstantis draugas gali "netyčia" trinktelėti durimis tau per nosį. O tada jau saugokis, kad nenugriūtum ant kokio vyresnio mokinio, nes šis gali taip išperti tau kailį, jog tą rytą prisiminsi dar daug kartų, kai norėsi prisėsti.
Bet čia pavojai dar nesibaigia. Įėjęs į kabinetą, kur vyks pamokos, būtinai turi susirasti nuošalią vietą klasės gale, kitaip rizikuoji būti pastebėtas kaip tik tuo momentu, kai įnirtingai gražinsi gėlių ornamentais savo klasės darbų sąsiuvinį. Perpykęs mokytojas pakels balsą ir vargšės tavo ausys neatlaikys tokios milžiniškos decibelų bangos. Ką jau kalbėti apie akis, kurios skendės ašarų sukeltame potvynyje matydamos mokytoją, rašantį pažymį už sąsiuvinio apipavidalinimą.
Prie viso to prisideda kenksmingos darbo sąlygos, juk mokykla pilna kreidos dulkių, kurios labai kenkia mūsų plaučiams, o valgykloje - arbatos, kurioje per daug cukraus.
Tu kiekvieną dieną tai aiškini savo tėvams, o šie tik šypsosi ir įkyriai kartoja: "Mokslas - šviesa". Juk jiems nė motais, kad tau nuo tos šviesos jau akis skauda.
Laura Urbonaitė, Kauno "Rasos" gimnazija
