Remigijus RAINYS
Biržuose gyvenantis sporto veteranas Mykolas Taujanskas netrukus sulauks 73 metų, tačiau jaunatviško entuziazmo ir šmaikštaus žodžio jam iki šiol pavydi daugelis. Net jei nežinotum šio populiaraus biržiečio adreso, jį surasi nesunkiai, nes kelią į šeimininko namus parodys kone kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus. Neseniai Mykolas prie savo daugybės titulų pridūrė dar vieną - tapo anekdotų konkurso, kurį buvo surengęs Biržuose esančio baro "Senas rūsys" savininkas, nugalėtoju. Naujasis alaus krašto anekdotų karalius tikina, jog temų savo linksmoms istorijoms semiasi iš savo gyvenimiškos patirties arba vietos sąlygoms būdingomis aplinkybėmis papildo jau visiems seniai žinomus anekdotus, ir jie suskamba naujai. Tiesa ir prasimanymai Mykolo pasakojimuose persipina taip tampriai, kad šmaikštuolis kone visuomet juos pradeda žodžiais: norit - tikėkit, norit - netikėkit...
Dubliažo pionierius
Savo darbo biografiją Mykolas Taujanskas pradėjo būdamas kilnojamojo kino mechaniku. Kaune baigęs mokslus garsiajame "Holivude" (taip buvo vadinama anuomet kino mechanikus ruošusi profesinė technikos mokykla), jis sugrįžo į Biržus ir ėmė važinėti po mažus miestelius, "nešdamas į mases patį populiariausią meną". Veteranas puikiai mena, kaip anuomet žmonės verždavosi į kino seansus, ir šaiposi, kad tada buvo ne mažiau populiarus kaip dabar dainininkas Rytis Cicinas. Į bent kiek erdvesnę patalpą, kurios langai būdavo uždangstomi paklodėmis, prisigrūsdavo tiek žmonių, kad net kvėpuoti sunku. 1951 - 1952 metais buvo demonstruojami daugiausia ilgi ir ištęsti sovietiniai filmai, kurių herojai nuolat posėdžiaudavo partiniuose susirinkimuose ar agituodavo į kolūkius stoti vengusius valstiečius. Mykolas tuomet griebdavosi savo "cenzūros". Jis iki šiol atsimena kino filmą "Aukso žvaigždės kavalierius", kuris truko 2,5 valandos. Tai buvo kino juosta apie jauną inžinierių, kuris atvyko į Sibiro platybes statyti hidroelektrinę, ir jo patirtus sunkumus bei galybes posėdžių trūkumams pašalinti. Kino mechanikas "sutrumpino" šią nuobodybę, kiekvieną kartą nedemonstruodamas net keturių juostos ritinių, ir toks filmas žmonėms labai patiko, nes jame teliko tik istorija apie tai, kaip minėtasis inžinierius atvyko į statybą, įsimylėjo jauną darbininkę, ją vedė ir iškėlė šaunias vestuves. Tiesa, kartais Mykolas supainiodavo nerodomas kasetes, ir gretimų kaimų gyventojai ilgai ginčydavosi apie vienų regėtus, o kitų - nenumatytus epizodus. M. Taujanskas save laiko ir "praktinio dubliažo" pradininku. Dar iki šiol kai kuriose televizijose meninės užsienio juostos dubliuojamos vieno žmogaus, kuris kalba ir už vyrus, ir už moteris. Anuomet, kai titruojamos (ir tai tik rusų kalba) tebuvo tik trofėjinės kino juostos, provincijos žiūrovai seanso metu klausinėdavo vienas kitą, ką pasakė tas ar kitas herojus. Kartą, kai jaunasis kino mechanikas Užvenčio kolūkio žmonėms demonstravo vaidybinį filmą "Žvaigždės ant sparnų", staiga dingo garsas. Gedimo greitai pataisyti nepavyko, ir kolūkio pirmininkas reikalavo kitą dieną seansą pakartoti. Nenorėdamas gaišti laiko ir prarasti jau surinktų už bilietus pinigų, Mykolas atsisėdo tarp žiūrovų ir taip sėkmingai komentavo ekrane rodomus įvykius, kad po filmo buvo apdovanotas gausiais aplodismentais. Nuo tada M. Taujanskas šio triuko griebdavosi dažniau ir visuomet sėkmingai viršydavo ne mažiau kaip tris planines užduotis.
Netikėtos vedybos
O ir pati santuoka jaunam vaikinui buvo gerokai netikėta. 1955 metų gruodžio 31 dieną Mykolas su dar trimis draugais nusprendė sutikti Naujuosius metus. Jaunuoliai susimetė po 75 rublius, kurie iki 1961 metų reformos buvo ne tokie jau dideli pinigai, ir apsirūpino garsiuoju biržietišku alumi bei užkandžiais. Į kompaniją buvo pakviestos ir keturios merginos, kurių viena, vardu Birutė, iš karto krito M. Taujanskui į akį. Tačiau naminis alus taip smogė į galvą, kad kitą dieną Biržų kultūros rūmuose vykusiame šokių vakare savo išrinktosios jis neatpažino. Pora vėl susidūrė šokiuose jau po poros savaičių, ir Mykolas, ilgokai šokinęs Birutę, palydėjo ją į namus. Vyriškis neslepia, kad jau per antrąjį pasimatymą savo išrinktąją prispaudė prie medžio ir pabučiavo. O dar po dviejų pasimatymų nuskubėjo su Birutę į metrikacijos skyrių. Vienintelė uošvio sąlyga tebuvo ta, jog žentas daugiau nebedirbtų kino mechaniku. Mykolas su tuo mielai sutiko. Po 2,5 mėnesio Mykolas ir Birutė Taujanskai švęs auksinį jubiliejų, ir abu teigia, jog neprisimena pernelyg juodų šeimyninio gyvenimo tarpsnių.
Išgelbėjo gaidys
Dar tarnaudamas sovietinėje armijoje M. Taujanskas išmoko groti bajanu ir su šiuo instrumentu nesiskiria iki šiol. Sugrįžęs į Biržus, savamokslis muzikantas įsigijo vokišką armoniką "Weltmeister" ir daug metų ją sėkmingai virkdė vestuvių ir kitų subuvimų metu. Nors Mykolas teigia, kad iki šiol nepažįsta natų ir groja tik iš klausos, tačiau tai jam nesutrukdė vienose respublikinėse kaimo muzikantų varžytuvėse įveikti visus 240 varžovų. M. Taujanskas sėkmingai talkino "Širvenos" kaimo kapelai, mušė būgnus Biržų estradiniame kolektyve, išmoko groti akordeonu ir kontrabosu. Apie savo nuotykius vestuvėse Mykolas galėtų pasakoti kiaurą naktį. Ypač jam įsiminė vienų vestuvių antros dienos rytas, kai išdaigaudami muzikantai įstūmė į šeimininkių pilną virtuvę iš tvarto atvestą karvę. Tvarte užsistovėjusios raguotosios visi šonai buvo mėšlini, tai ne itin malonaus vaizdelio negelbėjo net per ragus perrištas drobinis rankšluostis. Besirenkantiems svečiams net kelias valandas teko laukti, kol šeimininkams šiaip ne taip ankštoje virtuvėje pavyko karvę apsukti ir išvesti laukan. Per kitas vestuves jaunosios tėvas, belaukdamas iš jaunikio pusės apžvalgomis atvykstančių persirengėlių, kurie, šniukštinėdami po visus sodybos pašalius, vogdavo ir išsigabendavo "jaunųjų gyvenimo pradžiai praversiančius" rakandus, taip užkalė klojimo duris, kad, šniukštinėtojams išvykus, klojime sukrauto alaus statines svečiai galėjo atsikimšti tik jau vakarėjant. Biržietiškas alutis jo mėgėjams iškrėtė ir daugiau pokštų. Vienoje Kauno sporto halėje vykusioje kaimo kapelų šventėje "Grok, Jurgeli" M. Taujanskas grojo su Biržų kapela. Per varžytuvių įkarštį, kai nenuilstanti šių renginių vedėja Stefa Navardaitienė kreipėsi į publiką, klausdama, ar ši palaikanti biržiečius, ir sulaukė audringos reakcijos, muzikantai pastebėjo, kad scenoje trūksta vieno jų kolegos. Prieš pasirodymą biržiečiai buvo iki soties prisivaišinę savo atsivežtu alumi. Begrojant sustreikavo kapelos nario šlapimo pūslė, tad prie jo kėdės liko tik instrumentas bei iškalbinga balutė. Palikti tokią sceną biržiečiams neleido jų savigarba, tad padėtį gelbėti ėmėsi Mykolas - ištraukė iš maišo ten buvusį gyvą gaidį. Pentinuotasis buvo atsigabentas kaip prizas žiūrovams, todėl M. Taujanskas nuo scenos paleido jį plasnoti į publiką. Kol žiūrovai bandė nutverti išsigandusį gaidelį, kapelai kartojant publikos "bisuotą" valsą, kolektyvo kontrabosininkas maišą užsivyniojo ant bato ir, šokdamas drauge su savo instrumentu, maišu šluostė išdavikiškąjį klaną.
Laipsnio pakėlimo teko laukti ilgokai
M. Taujanskui įvairaus lygio valdžios subuvimuose teko groti ne kartą. Rajono valdžios atstovai ieškodavo Mykolo, kai tikėdavosi svečių iš sostinės. Nors kolūkių pirmininkai vėliau būdavo labai nepatenkinti, tačiau M. Taujanskas ne vienam aukštam partiniam ar tarybiniam veikėjui yra "įtrynęs" bulvę į švarko alkūnę ar pademonstravęs, kaip susikišti į nosį visą pirštą. Tiesa, bulvės trynimas tebuvo akių dūmimas, mat iš tikrųjų vyriškis bulvę mikliai paslėpdavo dar prieš pradėdamas trinti, tačiau iki pat delno į nosį sukištas smilius visus suglumindavo. Nė vienam, bandžiusiam pakartoti šį triuką, nepasisekdavo, nes valdininkai nežinojo, jog dar amatų mokykloje Mykolas prarado piršto galą iki krumplio, kai netyčia jį įkišo į stakles. Kartą, grįždamas iš Latvijos komunistų partijos suvažiavimo, pamedžioti į Biržų miškus užsuko ir tuometinis LKP pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus. Šmaikštuolis mena, jog anuometiniai ponai buvo gerokai drąsesni ir gausių apsaugos palydų nesivežiodavo. Vis tik juodomis volgomis atbildėję svečiai pageidavo, kad juos saugotų pats geriausias rajono milicininkas, todėl milicijos viršininkas į medžioklę pasiėmė tuo metu sparčiai karjeros laiptais kylantį leitenantą Anzelmą. Po medžioklės visi draugiškai vaišinosi kolūkio kultūros namų salėje. Biržietiškas alus gerokai apsuko Anzelmo galvelę. Leitenantas, prisėdęs prie jam nepažįstamo Antano Sniečkaus, apkabino sekretorių per pečius ir ėmė girtis savo mokslais Minsko aukštojoje milicijos mokykloje bei aiškinti, koks jis esąs svarbus žmogus rajone. Kai partijos sekretorių pagaliau pavyko ištraukti iš žaliūko glėbio, iš įsiūčio perbalęs milicijos viršininkas liepė Anzelmui pėsčiomis žingsniuoti į Biržus ir šiukštu nestabdyti jokio pakeleivingo automobilio. Staiga išblaivėjęs pareigūnas pakluso ir į Biržus tikrai parkulniavo pėsčias, visą kelią svarstydamas, kur reikės ieškotis darbo. Vis tik šis "pasikėsinimas į valdžią" Anzelmui baigėsi gana sėkmingai. Iš darbo jo neatleido, tačiau eilinio laipsnio pakėlimo leitenantui teko laukti net kelerius metus.
Kaimynų sporto šventės
Energingasis Mykolas garsėja ir kaip aistringas žvejys. Drauge su dviem kitais biržiečiais M. Taujanskui suteiktas šalies Medžiotojų ir žvejų draugijos garbės nario titulas, todėl kiaurus metus gali žvejoti visuose draugijos vandenyse nemokamai. Šmaikštuolis teigia, kad didžiausios jam užkibusios žuvys visuomet nutrūksta, tačiau bent po šimtą lydekaičių kiekvieną sezoną parsineša namo. Didžiausias jo ištrauktas laimikis - 6 kilogramus svėrusi aštriadantė. Vyriškis ne tik žvejoja, bet ir dažnai teisėjauja žvejų bei kastingo varžyboms. Dar iš močiutės paveldėtame dviejų kibirų talpos katile Mykolas verda tokią žuvienę, kad ją valgydamas gali liežuvį praryti. Be visiems žinomų komponentų M. Taujanskas į žuvienės katilą būtinai supilą visą butelį brendžio, kuris esą žuvienei priduoda nepakartojamą aromatą ir tvirtą pagrindą. Tačiau po neseniai įvykusių žvejų pirmenybių vienas garbingas šiame krašte išrinktas Seimo narys Mykolui pasakė, kad į baigiamą virti žuvienę būtinai reikia trumpam įmerkti ir ąžuolinį nuodėgulį. Nors veteranas pats to dar neišbandė, tačiau visiems gurmanams rekomenduoja tai padaryti. M. Taujanskas nenurimsta net išėjęs į užtarnautą poilsį ir dešimtus metus organizuoja Vilniaus gatvės, kurioje ir pats gyvena, Kaimynų sporto šventes. Pasak jos dalyvių, tai antrasis pagal mąstą renginys Biržuose, po garsiosios kasmetinės Alaus šventės. Kaimynų sporto šventėse varžosi dešimties Vilniaus gatvėje stovinčių daugiabučių namų gyventojų komandos, o svečių priguža iš viso miesto. Po iškilmingo parado ir Kaimynų vėliavos pakėlimo ceremonijos apdovanojami visi tais metais nuo 50 iki 90 metų jubiliejus šventę kaimynai. Pernai tokių atsirado net 24, ir visi gavo po specialų diplomą bei dovanėlę. Vėliau dideli ir maži varžosi įvairiausiose rungtyse. Kiekvienas dalyvis apdovanojamas kokiu nors valgomu ar geriamu prizu. Šventės dalyviai atsineša ko nors skanaus, o alumi ir kitokiais apdovanojimais pasirūpina gausūs rėmėjai. Per devynias jau įvykusias šventes nebuvo nei vieno incidento, neteko raminti nei vieno alučio padauginusio žmogelio. Tiesa, vieną šventę kiek sudrumstė netikėtai pro langą plūstelėję juodi dūmai ir atskubėję ugniagesių ekipažai. Paaiškėjo, jog vienas kaimynas, atskubėjęs atsigerti alučio užmiršo, jog orkaitėje paliko kepančią vištą. Ši ir sudegė... Tačiau pagalba atskubėjo laiku, todėl rimtesnių nuostolių pavyko išvengti. Nors dešimtoji Vilniaus gatvės kaimynų šventė vyks tik kitų metų liepos mėnesį, tačiau Mykolo namuose jau dabar beveik nenutyla telefonas. Daugeliui biržiečių M. Taujanskas - nepakeičiamas Kalėdų senelis, linksminęs ir juos pačius, ir jų vaikus, ir net anūkus su proanūkiais.
