Sigitas STASAITIS
Į Lietuvą sugrįžęs Sibire gimęs Lietuvos karininko tremtinio sūnus Pertas Volskis už sovietmečiu konfiskuotą dabar reabilituoto tėvo turtą gavo butą. Nesisekė Petrui mūsų šalyje - netekęs darbo jis nemokėjo mokesčių už komunalinius patarnavimus, tad už skolas neteko būsto. Teisingumo ministerijos valdininkai pripažino, jog tremtinio sūnaus butas parduotas grubiai pažeidžiant įstatymus, todėl antstolis V. Vaitkus buvo ne tik atleistas iš darbo, bet ir už dokumentų klastojimą sulaukė baudžiamosios bylos. Jei skriausti benamį, tai skriausti - Radviliškio rajono apylinkės teismas per klaidą iš P. Volskio priteisė ir jo paties, ir svetimas (!) skolas. P. Volskis norėjo bylinėtis, tačiau nė vieno jo skundo teismas nepriėmė, kol nesumokėtas žyminis mokestis. Dabar šis benamis, beturtis ir bedarbis pakliuvęs į užburtą ratą - jis neturi pinigų žyminiam mokesčiui, todėl teismas nepriima jo skundų; kol teisėjai nepriima skundų, jis negali įrodyti teisybės.
Paskendo skolose
Petro tėvas Ignas Volskis, "neprigulimos" Lietuvos karininkas, 1944 - 1954 metais kalėjo Intos (Komių Autonominė Respublika) lageryje. Paleistas iš lagerio I. Volskis neturėjo teisės grįžti į tėvynę, kalėdamas buvo susigadinęs sveikatą ir anksti mirė. 1957-aisiais Rusijos šiaurėje gimęs Igno sūnus Petras augo daugiausia internate, todėl nebuvo kam berniuką išmokyti gimtosios kalbos. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, P. Volskis paliko savo artimuosius Krasnojarske ir, tikėdamas prasigyventi, grįžo į tėvų žemę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Petro tėvą reabilitavo. Kaip kompensacija už sovietmečiu konfiskuotus tėvo trobesius P. Volskiui buvo skirtas vieno kambario butas Šiauliuose. Sibire gyvendamas P. Volskis dirbo lentpjūvėje, todėl ir naujojoje tėvynėje nutarė vystyti panašų medienos biznį. Petras Šiaulių butą išsikeitė į butą Šeduvoje, kur manė rasiąs palankesnes sąlygas medienos verslui.
Deja, sovietiniuose internatuose buvo mokoma statyti komunizmą, o ne nuosavas lentpjūves - verslo reikalai P. Volskiui baigėsi taip, kaip ir komunizmui - bankrutavo. Lietuviškai nemokančiam repatriantui nepavyko Šeduvoje rasti darbo, vyras ėmė skęsti skolose. Be pajamų likęs P. Volskis 1995-ųjų vasarą nustojo mokėti už buto komunalinius patarnavimus. Per metus skola išaugo iki 847 litų.
1996-ųjų rudenį UAB "Šeduvos komunalinis ūkis" P. Volskį padavė į teismą ir prisiteisė skolą, delspinigius, atstovavimo bei teismo išlaidas - iš viso 1 072 litus. Kas iš to. Bedarbis neturėjo nei tūkstančio, nei šimto litų, todėl teismo nutarties nevykdė.
1997-aisiais teismo antstoliai prie Radviliškio rajono apylinkės teismo areštavo skolininko butą, jį įkainojo 5 000 litų suma ir surengė dvejas varžytines, tačiau pirkėjų neatsirado. Tuomet antstolių komisija butą nupigino iki 2 700 litų. Už tokią kainą - kita kalba. 1997-ųjų gruodžio 4-ąją į antstolį V. Vaitkų kreipėsi šeduviškė Stefanija Dilgininenė ir už 2 700 litų įsigijo repatrianto butuką.
Neteisėtos varžytinės
Paragavęs karčios benamio duonos P. Volskis atsipeikėjo, ėmė ieškotis pinigų skoloms ir bandė laimėti laiko apskųsdamas visus teismo bei antstolių veiksmus. Petrui sužibo vilties žiburėlis, kai sužinojo, jog jo butas parduotas neteisėtai.
"1997 04 28 skelbtos pakartotinės buto varžytinės pažeidžiant LR Civilinio proceso kodekso (CPK) 434 str. 3 d. reikalavimus, t. y. varžytinių skelbime buto kaina nurodyta 4 000 Lt, o vykdomojoje byloje nėra akto apie buto perkainavimą, be to, pagal įstatymą perkainoti butą galima tik po pakartotinų varžytinių, - tokį paguodžiantį raštą P. Volskis gavo iš Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos. - 1997 11 04 d. komisija skolininko butą nukainavo iki 2 700 Lt. 1997 12 04 d. nepravedus antrųjų varžytinių ir tokiu būdu pažeidus LR CPK 434 str. 3-5 p. nuostatas jums priklausantis butas parduotas be varžytinių. Teismo antstolių kontoros prie Radviliškio rajono apylinkės teismo antstolis V. Vaitkus Teismų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojo įsakymu atleistas iš darbo. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus CPK pažeidimus jūs galite kreiptis į teismą, kad jūsų buto pardavimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia".
Antstolis V. Vaitkus buvo ne tik atleistas iš darbo - už tarnybinių dokumentų klastojimą jam buvo iškelta baudžiamoji byla.
Bylinėtis su Radviliškio antstolių kontora Petrui sutrukdė nenumatyta aplinkybė - jis padarė kvailystę, už kurią 1998 metų sausį buvo suimtas ir kalėjo trejus metus už nusikaltimą. Net ir būdamas už grotų P. Volskis gelbėjo savo butą, parašė ne vieną apeliacinį skundą bei prašymą. Tuomet išaiškėjo, jog šiam benamiui teismo durys užtrenktos, jis neturi teisės reikalauti teisingumo. Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjai nenorėjo gilintis į jokį P. Volskio skundą, kol bedarbis, benamis ir beturtis žmogus nesumokės žyminio mokesčio. Nors įstatymai numato, jog nusikaltimu padarius turtinę žalą ieškovas turi teisę būti atleistas nuo žyminio mokesčio, tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismo teisėjai nenorėjo domėtis nei apie antstoliui V. Vaitkui iškeltą baudžiamąją bylą, nei apie jų pačių ministerijos raštą - išaiškinimą.
P. Volskis nenusileido, užtarimo paprašė Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro A. Mirno.
"Radviliškio rajono Antstolių kontoros dispozicinėje sąskaitoje Jūsų vardu yra likę 1047,45 Lt, iš kurių galite apmokėti žyminį mokestį", - vis dar už grotų sėdinčiam P. Volskiui parašė vyr. prokuroras A. Mirnas.
Svetimos skolos
Korespondentas antstolių kontoroje prie Radviliškio rajono apylinkės teismo bandė sužinoti, kodėl sąskaitoje liko tik 1 047 litai? Iš 2 700 litų, gautų už parduotą butą, atėmus teismo priteistuosius 1 047 litus, turėjo likti 1 628 litai, o ne 1 047. Kur išgaravo net 581 litas? Antstolių kontoroje niekas korespondentui į šį klausimą nesivargino atsakyti.
O tuomet P. Volskis apsidžiaugė iš prokuratūros vadovo gavęs žinią apie jam likusius pinigus. Jis taip ir padarė, kaip pamokė vyr. prokuroras. Naujajame apeliaciniame skunde benamis paprašė žyminį mokestį išskaičiuoti iš A. Mirno nurodytosios sąskaitos, kad būtų tikriau, pridėjo ir šio aukšto pareigūno raštą. Per anksti žmogelis apsidžiaugė patikėjęs teisingumu - netrukus gavo naują raštą. Pasirodo, UAB "Šeduvos komunalinio ūkio" vadovai, sužinoję, jog antstoliai sėkmingai realizavo P. Volskio butą ir už jį dar likę pinigų, Radviliškio teismui padavė naują ieškinį - pareikalavo apmokėti už naujas skolas.
"Pažymomis nustatoma, kad atsakovas P. Volskis ieškovui UAB "Šeduvos komunaliniam ūkiui" už komunalines ir buitines paslaugas nuo 1996 m. rugpjūčio 1 d. iki 1998 m. gegužės 1 d. nesumokėjo 2 374 Lt", - rašoma Temidės tarno Z. Klapatausko sprendime.
Iš viso iš P. Volskio "Šeduvos komunaliniam ūkiui" su skola, delspinigiais bei žyminiu mokesčiu priteista 2 631,66 lito. Kartu pridėtas antstolių kontoros raštas, jog iš depozicinės sąskaitos 995 litai pervesti "Šeduvos komunalinam ūkiui". Kodėl būtent 995, ir vėl paslaptis, tačiau šįkart svarbu ne tai, o faktas, kad Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro A. Mirno pasiūlymas benamiui - bevertis klaidinantis muilo burbulas.
Tačiau palaukite, pone teisėjau! Ar jūs nežiūrėjote į pažymas, kuriomis remiatės, ar įstatymai tamstai nežinomi? Juk byloje juodu ant balto parašyta, jog antstolis V. Vaitkus 1997-ųjų gruodžio 4 dieną P. Volskio butą pardavė pilietei S. Dilginienei. Kodėl P. Volskis skolingas už komunalinius patarnavimus visą pusmetį po to, kai butas tapo kito žmogaus nuosavybe? Akivaizdu, jog rašydamas sprendimą teisėjas meluoja - arba jis nesirėmė pažymomis, arba nesigilino, kas jose rašoma. Priminsime, jog teisme P. Volskis nedalyvavo, nes apie tokį jam nebuvo pranešta - tuomet jis sėdėjo tardymo izoliatoriuje. Taigi teisėjo Z. Klapatausko sprendimas yra niekinis, tačiau kaip piliečiui be namų P. Volskiui įrodyti teisybę? Kaip matyti, net paties aukščiausio rango prokurorai nesusigaudo dokumentuose, siūlo pasiimti pinigų iš ten, kur jų nėra, teisėjas Z. Klapatauskas be jokio sąžinės graužimo priteisia svetimas skolas, o beturčiui ir benamiui P. Volskiui, neturinčiam pinigų žyminiam mokesčiui sumokėti, užkirstas kelias rasti teisybę.
Apskritai Radviliškio teismui būtų labai neparanku išnagrinėti P. Volskio skundą. Atidžiai perskaičius visus dokumentus tektų naikinti Z. Klapatausko nutartis sumokėti už svetimas skolas, galbūt net buto pardavimo aktą, nes jis parduotas pažeidžiant įstatymus. P. Volskiui atgavus butą, aišku, netylėtų jo pirkėja S. Dilgininenė. Kas atlygintų šiai moteriai padarytą žalą? Gal nebedirbantis antstolis V. Vaitkus? Beje, P. Volskiui nesąmonių prirašęs prokuroras A. Mirnas lyg tarp kitko pranešė, jog baudžiamoji byla prieš V. Vaitkų seniai nutraukta, mat jo tarnybinių dokumentų klastojimas palaikytas mažareikšmiu.
Lietuvos Konstitucijos 29 ir 30 straipsniai skelbia, jog "kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą", bei tai, kad "negalima varžyti žmogaus laisvių dėl jo socialinės padėties". Panašu, kad minėtus mūsų Konstitucijos straipsnius reikėtų papildyti pastaba, jog "neturinčiajam pinigų Lietuvos Konstitucija negalioja".
Autoriaus nuotr.
Benamis P. Volskis dabar miega laiptinėse arba ant žolyno. Už savo ir svetimas skolas netekęs buto benamis dabar turi tik pluoštą raštų, jog jis atsako už svetimas skolas.
(Volskis.1jpg); (Volskis2.jpg)
