Trisdešimtmetis kaunietis Robertas Lapinskas praeityje jau buvo ragavęs valdiškos duonos - Kauno miesto apylinkės teismas du kartus nagrinėjo jo nusikaltimus - vagystę bei chuliganizmą. Antrą sykį (1997-ųjų paskutinėmis dienomis) jis buvo pasiųstas pustrečių metų kalėti. Praėjo keleri metai, ir vyriškis vėl sėdo į teisiamųjų suolą. Tiktai šįkart jis buvo kaltinamas itin sunkiu nusikaltimu - tyčiniu nužudymu.
Nusprendusi, jog pasirinko tinkamą gyvenimo draugą, Pamario gatvėje, Kaune, gyvenanti Reda Ardickaitė sugyventiniu tapusį Robertą Lapinską parsivedė į savo tėvų namus pernykštį rugpjūtį. Tačiau merginos tėvai Vida ir Julius Ardickai naujuoju įnamiu nebuvo patenkinti. Pirmiausia todėl, kad šis čia apsigyveno neatsiklausęs - tiesiog vieną dieną atėjo su daiktais ir pasiliko. Nors Reda su Robertu sutarė visai neblogai, konfliktai su jos gimdytojais (ypač su tėvu) tapo neišvengiami. Julius Ardickas piktinosi, jog netikras žentas nesusitvarko asmens dokumentų (neturi paso), niekur nedirba, tinginiauja, yra jų išlaikomas. Vyriškis ne vieną kartą prašė Robertą palikti jo namus, netgi grasino kreiptis į policiją, tačiau pastarasis tokių nurodymų nepaisė ir į jokius priekaištus nereagavo. Kaip vėliau teisme prisipažins Vida Ardickienė, vyrai neretai susimušdavo. Kartą per įprastinį konfliktą R. Lapinskas esą smogęs J. Ardickui kirvio pentimi į nugarą, o likus maždaug dviem savaitėm iki lemtingų įvykių, buvo praskėlęs galvą... Dėl patirtų sužalojimų J. Ardickas į medikus nesikreipė ir policijai nesiskundė. Kadangi buto šeimininkas pirmas pradėdavo reikšti priekaištus, jis vienas ir nukentėdavo. Juk R. Lapinskas už savo netikrą uošvį fiziškai buvo žymiai stipresnis. Taigi nesantaika ir tarpusavio krizė tarp šių dviejų vyrų vis gilėjo...
Šių metų balandžio 15-ąją, apie 19 valandą, iš turgaus, kur pardavinėjo eglišakes, V. ir J. Ardickai grįžo namo. Buto šeimininkė kartu su dukra Reda ir jos sugyventiniu R. Lapinsku išgėrė butelį pilstuko. J. Ardickas esą prie šios kompanijos neprisidėjęs - tiesiog kaip tas Andrianas Čelentanas tramdydamas pyktį išėjo į kiemą kapoti malkų. Grįžęs atgal vėl susiginčijo su R. Lapinsku ir dar sykį liepė pastarajam nešdintis iš jo namų. Dukros sugyventinis tiktai nusijuokė ir pasiūlė nutilti, antraip esą jį sumalsiąs į miltus... Vyrai rimtai susikibo, ėmė stumdytis, vienas kitą plūsti. Per konfliktą ant lovos nuverstam J. Ardickui R. Lapinskas dūrė peiliu į koją žemiau kelio ir išėjo iš kambario. Pastarasis vėliau tikins (kitų liudininkų nebuvo), jog tuo metu J. Ardickas pašokęs iš lovos, pagriebęs ant staliuko gulėjusį peilį ir dūręs jam vieną kartą į nugarą. Tada teisiamasis buto šeimininkui taip pat dūręs - šįkart į pilvą. J. Ardickas mirė iškart po sužalojimo. Teismo medicinos ekspertai pripažino, jog staigi mirtis vyriškį ištiko dėl blauzdos arterijų ir venų sužalojimo. Įvykio vieton atvykę medikai jį rado mirtinai nukraujavusį...
Kauno apygardos teismas, pripažinęs R. Lapinsko kaltę, paskyrė pusaštuntų metų laisvės atėmimo bausmę. Tačiau keliauti į pataisos namus vyriškis neskuba - šį nuosprendį jis apskundė Apeliaciniam teismui. R. Lapinskas skundžiasi, jog jam paskirta per didelė bausmė. Juk esą pats nuoširdžiai prisipažinęs, gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir tikina, J. Ardicko nužudyti tikrai nenorėjęs... Ar į tai atsižvelgs aukštesnės pakopos teismas, neaišku...
