Nepilnamečių justicijos programos ratai rieda girgždėdami
Aurelija Žutautienė
Policijos departamento duomenimis, pernai nepilnamečiai padarė 4051 nusikaltimą. Nors tai šiek tiek mažiau nei 2006-aisiais, nerimą kelia vis dažniau tarp nepilnamečių pasitaikantys žiaurumo ir agresijos priepuoliai, mokyklose paplitęs reketavimas, patyčios, smurtas. Dar 1998 metais buvo paruošta Nepilnamčių justicijos programa, ji bandoma įgyvendinti iki šiol. Programa apima daug grandžių - tai ir specialiai su mažaisiais nusikaltėliais turintys dirbti tyrėjai, prokurorai, teisėjai, socialiniai darbuotojai, regionų pataisos darbų inspekcijų darbuotojai ir kt. Norai geri, tačiau kol kas džiuginančių poslinkių nematyti. Su tuo sutinka ir Panevėžio miesto apygardos Apeliacinio skyriaus specialusis prokuroras nepilnamečių byloms kontroliuoti Ignas Raila, kuris nuolat analizuoja nepilnamečių nusikalstamumo problemas, teikia pasiūlymus savo kolegoms, kaip gerinti prokurorinę veiklą, dalyvauja įvairiose konferencijose ir pats jas organizuoja. - Kodėl kilo būtinybė rengti specialistus darbui su nusikaltusiais vaikais? Ar eilinis tyrėjas, prokuroras arba teisėjas to negali padaryti? - Visų pirma, reikia įvertinti nusikaltusiojo amžių - nepilnametis yra labiau pažeidžiamas ir su juo negalima apsieiti formaliai. Pavyzdžiui, tyrėjai turėtų ne iš inercijos, kaip mes sakom, "sumesti" nepilnamečiui iškeltą bylą - "Ai, popierėliai yra, ir gerai", o įsigilinti į esmę: kokios priežastys, kad nepilnametis pakliuvo į teisiamųjų suolą. Lygiai taip pat ir prokuroras ar teisėjas turėtų daugiau dėmesio skirti ne antraeiliams baudžiamosios bylos dokumentams, jų pildymui, ne vien tik kaltinamosios išvados ar nuosprendžio rašymui, o detaliau išanalizuoti priežastis ir bandyti suprasti, kodėl vienas ar kitas nepilnametis nusikalto. Dabar dažnai būna, kad nepilnamečiai į pataisos namus pakliūna jau 5-6 kartus teisti... O yra net 11 - 12 kartų. Tai ar galima sveiku protu įsivaizduoti, kad vaikas iki 18 metų teisiamas šitiek kartų?
- Nepilnamečių pataisos namuose įkalinti vaikai sako: "Jei mus būtų nors 2 - 3 mėnesiams pirmą kartą nusikaltus uždarę į pataisos namus, tiek kartų teistumų, kiek dabar, būtų tik retam iš mūsų. O ir tokio sunkaus nusikaltimo gal nebūtume padarę..."
- Manau, kad nuo pat nepriklausomybės pradžios yra praleistos kelios svarbios grandys. Kas dabar vaiką auklėja? Mokytojai šaukia, kad tai ne jų reikalas, tik tėvų. Tėvai verkia, kad per darbus nespėja sužiūrėti vaikų. Na, tarkim, padarė vaikas nusikaltimą. Kadangi jis nepilnametis ir nesulaukęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn amžiaus, kaip žinome, už jį atsako tėvai, tad jie privalo sumokėti baudą, atlyginti nuostolius, jei tokie yra. Tėvai ir sumoka, o tas vaikas nė nepajunta, kad jis kažką blogo padarė. Teko būti Prancūzijoje ir domėtis, kaip tvarkomasi su linkusiais nusikalsti nepilnamečiais. Tai mums tik mokytis ir mokytis. Ten valstybė skiria labai daug pinigų resocializacijos programoms. Įkurti įvairiausi uždari ir atviri resocializacijos centrai, kitos, mums dar ne visai suprantamos struktūros, kad tik tas vaikas suvoktų savo klystkelius, turėtų užsiėmimą, formuotųsi jo pasaulėžiūra. Įdomu buvo girdėti, tokį atvejį. Gaisro metu vaikai apmėtė gaisrininkų automobilį akmenimis, trukdė jiems gesinti gaisrą. Mes būtume tuoj surašę krūvą protokolų, nubaudę, pasodinę į areštinę. Prancūzai pasielgė kitaip: jie priėmė sprendimą, kad keletą dienų vaikai po pamokų privalės eiti į gaisrinę ir padėti gaisrininkams dirbti. Žinoma, gaisrų gesinti jie nevažiuos, bet padės plauti automobilius, tvarkyti aplinką, susipažins su darbu, atsakomybe, pajus, koks sunkus ir atsakingas gaisrininko darbas. Aš net uždaviau klausimą, ar jie nepridarys bėdos. Ne, sako, jie visi geranoriškai eina ir geranoriškai juos priima suaugusieji, darbuotojai. Ir ne tik šiuo atveju. Jei nepagarbiai elgiasi su seneliais, tenka padirbėti senelių globos namuose, kad pamatytų, jog senas žmogus yra bejėgis, ligotas ir jam reikalinga parama, o ne tyčiotis iš jo...
- Apie nepilnamečių justicijos programą kalbama nuo 1998-ųjų...
- Tik praėjusių metų pabaigoje buvo priimtas įstatymas dėl minimalios ir vidutinės vaiko priežiūros. Minimali priežiūra skirta tiems vaikams, kurie nusikalto mažiau (arba padarė veikas, tačiau nebuvo sulaukę amžiaus nuo kurio atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, kurio elgesys daro žala ir kelią pavojų aplinkiniams, kuris nuolat nesimoko). Turėtų būti sukurtos prevencinio darbo grupės mokyklose - ko nebuvo iki šiol. Rajonų savivaldybėse - savivaldybių adminstracijos prevencinio darbo kooordinavimo grupės. Į jų sudėtį įeis policijos, vaiko teisių apsaugos bei kitų tarnybų atstovai. Šių grupių darbuotojai turės taikyti auklėjamojo poveikio priemones - ten jų visas sąrašas. Vaikas, priklausomai nuo savo brandos, privalės lankytis pas psichologą, jis bus įpareigotas lankyti dienos centrą, jam teks dalyvauti įvairiose programose, jis bus įpareigotas mokytis iki 16 metų. - - Jei tos priemonės nepadės, tuomet vaiką su teismo nutartimi bus galima nukreipti į vaikų socializacijos, specialiojo ugdymo centro mokyklas. Tai panašu į tai, ką mes turime Veliučionyse, tačiau ši mokykla pagal vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymą taip pat perorganizuota į vaikų socializacijos, specialiojo ugdymo centro mokyklą. Bėda ta, kad tokių centrų kūrimas susilaukia visuomenės pasipriešinimo. Kaip prieš kokio nors šiukšlyno kūrimą... Juk negalima lyginti vaikų su šiukšlėmis...
- Žmones galima suprasti - visi nori gyventi ramiai....
- Bet kas bus, jei visi taip galvosim? Visi bijosim, tai galim ir iki absurdo nueiti...
- Na, bet ne dėl visuomenės kaltės nėra ryškesnių šios srities poslinkių...
- Žinoma, ne. Numatyta daug priemonių, bet kol kas daug kas neišspręsta. Norint gerų rezultatų, reikia, kad visos grandys dirbtų ranka rankon. Situacija tokia, kad dabar nepilnametis, išėjęs iš teismo, kai jam būna paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės, sako: "Išsisukau". Nuo 2003 gegužės įsigaliojus naujajam baudžiamajam kodeksui, bei baudžiamojo proceso kodeksams, pakeitus nepilnamečių baudžiamąją atsakomybę, įstatymu nebuvo paskirta institucija, atsakinga už nepilnamečiams paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių vykdymo. Ši situacija pasikeitė nuo pernai liepos, kada visas auklėjimo poveikio priemones įstatymu pavestavykdyti tik pataisos inspekcijoms. Stabesnėse pataisos inspekcijose yra įkurti specializuoti nepilnamečių kontrolės padaliniai. Mažesnėse inspekcijose teismo nuosprendžiais ir nutartimis auklėjamojo poveikio priemones kontroliuoja specializaciją praėję pataisos inspekcijų darbuotojai. Mes siūlome padaryti štai ką: kadangi inspektorius gali būti nepajėgus patikrinti kiekvieną nepilnametį tiek kartų, kiek priklauso pagal įstatymą, jam galėtų būti suteikta galimybė pasitelkti į pagalbą kitas tarnybas. Tarkim, vaikas gyvena 25 kilometrai už miesto, tai gal tą kontrolę galėtų vykdyti seniūnijos socialiniai darbuotojas? Kitą vertus, net ir Nepilnamečių justicijos programos finansavimas nėra išspręstas vyriausybiniu lygiu.
Ir kitų problemų yra... Štai kad ir asocialios šeimos. Na, kokias auklėjamojo poveikio priemones galima taikyti, kai vaikas, grįžęs iš ugdymo centro, randa girtus tėvus? Sistema jau sukurta, tik reikia ją įgyvendinti... Juk teisingos teoretikų išvados:"Kuo didesnis vaikų nusikalstamumas, tuo didesnis nusikalstamumas apskritai. Jei vaikai nusikalsta ne vieną kartą, tad ir ateityje jo galymybės nusikalsti didesnės".
- Daugelio žmonių nuomonė tokia: nepilnamečiai žiaurūs ir negailestingi... Jie sakytų, kad nusikaltusiuosius reikia griežtai bausti... O jums ar gaila prasikaltusių vaikų?
- Taip. Suaugusiųjų bylos daug paprastesnės, nekyla tokių emocijų, kaip nagrinėjant nepilnamečių bylas. Stovi, žiūrėk, teisme vaikas, verkia, atgailailauja - to nepamatysi gatvėje - toks gerutis, pažeidžiamas. Niekada nepatikėtum, kad jis galėjo taip žiauriai pasielgti... Rodos, galėtum pasakyti: "Eik tu, vaikeli, namo..." Bet žinai, kad jis apsisukęs nežinia ką dar iškrės... Tad sprendimą priimti visada būna labai sunku - reikia turėti daug žinių, įsigilinti ne tik į vaiko psichologiją, bet ir gerai išanalizuoti terpę, kurioje jis augo.
- Vaikai ištikrųjų žiaurėja?..
- Sakyčiau, kad toks požiūris - daugiau kartų nuostata - va, mūsų laikais taip nebuvo... Tačiau iš dalies sutinku - vaikai žiauresni. Gal mano darbas uždėjo štampą - visur matau didesnę riziką. Tačiau teisybės dėlei turiu pripažinti, kad žiauresni tapo ir suaugusieji. O vaikai, pasižiūrėdami į vyresniuosius, darosi tokie patys ir galvoja, kad už tai nebaudžiama. Štai kad ir vakar atvedė į teismą tokį plėšikėlį - iš už aptvaro galvytė vos kyšo, o teisiamas jau ketvirtą kartą! Ėmiau gilintis, kur ir kokiose sąlygose tas vaikas gyvena. Pasirodo, jis iš asocialios šeimos. Tad ką jis mato? Girtus tėvų ir jų sugėrovų veidus... Bendraamžiai, jo draugai - irgi panašaus plauko. Pasidaro jų gaila, kai pamatai juos už tos pertvaros, kokie jie pažeidžiami, negavę tėvų meilės ir jau susigadinę savo gyvenimus... Visi jie ateina atgailaudami ir siekdami, kad bausmė būtų sušvelninta, nes jau būna paragavę suėmimo...
- Kai atsirado specializuoti prokurorai, teisėjai, ėmė dažniau girdėtis, kad ginamos ir nukentėjusių vaikų teisės. Vaikų, ypač iš asocialių šeimų, kurie patyrė smurtą, o artimiesiems nė motais jais pasirūpinti...
- Taip, prokurorai reiškia ieškinius - tiek moralinei, tiek materialinei žalai išieškoti. Tai nauja praktika. Esame laimėję ne vieną bylą, pasirūpinę ne viena mažamete auka, nes kartais artimieji nepagalvoja apie tai. O mes turime tokią teisę. Teisėsaugos institucijos atsakingiau ir kruopščiau pradėjo tirti visus pranešimus susijusius su suaugusių asmenų pavartotu prieš nepilnamečius, ypatingai prieš mažamečius, smurtu, įvairiomis seksualinėmis apraiškomis. Prieš porą savaičių realia laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas tėvas, antrą kartą smurtavęs prieš savo mažametę dukrą.
