Vida KRUČKIENĖ
Kiekvieną dieną, žliaugiant lietui ar pučiant smarkiam vėjui, būriai Alytaus varguolių traukia į Ulonų gatvėje esančią labdaros valgyklėlę, oficialiai vadinamą maisto punktu. Pagal Vyriausybės nutarimą jis įsteigtas prieš metus ir skirtas šeimoms ir pavieniams žmonėms, kurie neturi iš ko maitintis savo namuose.
Kai kurie kitados turėjo padorias pareigas
Kasdien prie vienintelio ilgo stalo susėda ir jauni darbingo amžiaus vyrai bei moterys, ir jau pensijos sulaukę senukai. Benamiai, bedarbiai, invalidai, daugiavaikių šeimų tėvai, girtuokliai, narkomanai, buvę kaliniai... Kad peržengtų šios valgyklėlės slenkstį, kai kuriems iš jų, kažkada netgi turėjusiems padorias pareigas, teko nugalėti didelį psichologinį barjerą. O ir dabar jie prie stalo sėdi susikūprinę ir nuleidę akis, kad nors niekas nepažintų. Tačiau tik pirmą kartą būna nejauku. Alkis verčia čia ateiti ir išsrėbti galbūt vienintelę per dieną lėkštę sriubos.
Maisto punkte dirbančios Albina Launikonienė ir Jadzė Žvaliauskienė pasakoja, kad kiekvieną dieną nemokamus pietus čia valgo ir 50, ir 100 Alytaus varguolių. Tiesa, nors jiems ir nemokami, miesto biudžetui ir mokesčių mokėtojams kainuoja nemažus pinigus. Pietūs vienam žmogui įvertinti 4,40 lito. "Sudaryta sutartis su viena miesto kavine, kuri valgį pagamina ir karštą atveža konteineriuose. Kiekvienas gauna sriubos, antrą patiekalą, duonos ir atsigerti ", - sako maisto dalintojos. Kadangi valgyklėlė šeštadienį ir sekmadienį nedirba, savaitgaliui vargšai gauna vadinamuosius sausus davinius - dešros, konservų, šaltienos, duonos ir bandelių.
Ir pavalgo, ir sušyla
Kai lankėmės šiame maisto punkte, jo durys beveik neužsidarydavo. Už lango - bjauri dargana, o čia gali ne tik pavalgyti, bet ir susišilti. Kai kurie neskuba pakilti nuo stalo - sėdi, dairosi, su pažįstamais šnekučiuojasi. Klausiame, ar pakanka maisto, ar skanu. Visi tyli, vengia žiūrėti į akis.
Pakalbėti išdrįsta Artūras: "Normaliai maitina. Duoda kotletų, maltinukų, guliašo, šnicelių, plovo, o prie jų - burokų, kopūstų, agurkų. Skanu. Labai gerai, kad valdžia mumis rūpinasi, nes iš bado numirtume. Alytuje darbuko tai nėra. Esu baigęs politechnikumą, turiu pramonės įrengimų aptarnavimo ir remonto specialybę. Bet per senas esu, man jau 45-eri, todėl darbdaviams ir nereikalingas".
Į pokalbį įsitraukia Eugenijus: "Aš jau seniai tik labdarinį maistą valgau. Neturiu jokių pajamų, nes irgi per senas". Vyriškis sako, kad per parą vien šitų nemokamų pietų būtų maža, todėl jis renka ir parduoda butelius, o už gautus pinigus nusiperka batoną ir dešrelę. "Nebrokina" ir šiukšlių konteineriuose rasto maisto. Kartais ten ir dešrigalį, ir duonos, ir grietinės pavyksta aptikti. Vis dažniau gailestingieji alytiškiai ant konteinerio dangčio padeda nesuvalgytų bulvių ar blynų, krepšelį papuvusių obuolių.
Dabar maisto punkto klientai laukia Kalėdų - tikisi dar geresnio maisto, o gal ir krepšelio su kažkieno padovanotais produktais.
Zenono Šilinsko nuotraukos.
Prierašai:
Nemokamus pietus dalija Albina Launikonienė (kairėje) ir Jadzė Žvaliauskienė.
Kai kuriems iš jų - tai vienintelis dienos maistas.
Net ir garbaus amžiaus sulaukus, tenka srėbti valdišką viralą.
