Voldemaras ZACHARKA
ANONIMINIS SKAMBUTIS
Turintieji mobiliuosius telefonus ar yra susipažinusieji su jais, žino šių aparatų plačias galimybes. O vyresnės kartos žmonėms, kad suprastų aprašomos istorijos komiškumą, reikėtų paaiškinti vieną tokių telefonų galimybę. O būtent: abonento patogumui, kad nereiktų rinkti telefono numerių, svarbiausiuosius galima surinkti, ilgiau palaikius nuspaustą bet kurį klaviatūros mygtuką. Taip galima užkoduoti dažniausiai naudojamus telefono numerius, pvz.: 1 - namai, 2 - tėvai, 3 - draugas ir t. t. Kai kas skaičiumi 1 užšifruoja policijos ar greitosios pagalbos telefono numerius, kadangi neretai lemiamu momentu jie ,,užstringa" atmintyje.
Bet grįžkime prie mūsų istorijos. Tą dieną du draugeliai, vienas iš kurių už litą įsigijo mobilųjį telefoną, patenkinti žingsniavo namo. Sukrapštę paskutinius skatikus jie nusipirko kortelę, mat grįžę būtinai turėjo paskambinti neatidėliotinu reikalu. Tiesa, vienas bičiulis (pavadinkime jį Dariumi) telefoną turėjo, tačiau jo kortelė jau buvo išnaudota. Be to, reikėjo išbandyti, kaip veikia antrojo draugužio (tegul jis bus Marius) mobilusis telefonas. Tik įsigijęs kortelę Marius užsidegė nekantrumu čia pat, gatvėje, įsivesti į atmintį pagrindinius telefono numerius, tačiau vaikinai nutarė tai padaryti ramioje aplinkoje, grįžę į namus. Todėl Marius aparatą paslėpė kišenėje, kurioje, beje, gulėjo ir buto raktai. Tiesa, kol Darius sulakstė į parduotuvę nupirkti alaus telefono įsigijimo proga, jo draugelis nekantraudamas spėjo surinkti kelis numerius atmintin. Suprantama, ir Dariaus.
Taip smagiai bespyruokliuojant gatve Dariaus kišenėje netikėtai suskambo telefonas.
- Čia dar kas per ,,fruktas"? - pažiūrėjęs į ekraną ir nepažinęs skambinančiojo numerio nustebo Darius ir po neilgos pauzės atsiliepė: - Klausau!
Ragelyje įsivyravo tyla. Dariui teko dar keliskart vis įsakmesniu tonu pakartoti savo ,,klausau", kol galų gale jo kantrybė trūko.
- Klausyk, tu arba kalbėk, arba dėk ragelį, jei esi nebylys, - nejuokais įsiuto vaikis. - Nes tokie skambučiai tau blogai pasibaigs. Ką, vis dar tyli, ožy tu susmirdęs?! Kvaiša tu, asile, gaidy! Prisiekiu, sužinosiu, kas tu esi, o tada tau pautus nurausiu!
- Duok ragelį man, - draugui iš rankų išplėšė mobilųjį Marius. - Tuoj aš paaiškinsiu tam žertviniui.
Deja, ir po Mariaus ,,paaiškinimų" (tų žodžių verčiau neaprašinėti!) ,,žertvinis" vis vien neprabilo.
- Na, gerai, - spėjo atvėsti Darius. - Jei taip nori, tylėk, eikvok savo kortelę tuščiai, jei ji tau nebrangi. O mes tos tylos mielai pasiklausysim, juolab kad ji tau brangiai kainuos.
Abu draugužiai toliau kulniavo namų link, kol prieš pat rakinant duris ragelyje pasigirdo pypsėjimas. Tai reiškė, jog skambinusysis pagaliau atsijungė. Vos peržengęs slenkstį, Marius ėmėsi skambinti ,,pagal reikalą". Ir kaip jie abu nustebo, kai aparatas nė nemanė sujungti su reikiamu pašnekovu, mat įsigytoji kortelė buvo tuščia. Išdėję į šuns dienas pardavėją, ryšių paslaugos tiekėją bei visą pasaulį, jie jau buvo bepatraukią aiškintis su kortelės pardavėju, kai Dariui netikėtai toptelėjo mintis pasižiūrėti, koks naujasis Mariaus telefono numeris ir sulyginti jį su ,,tyleniu".
Skaitytojas, ko gero, jau suprato, su kuo grįždami namo ,,kalbėjosi" mūsų herojai. Ir viso to kaltininkai buvo buto raktai, į kuriuos kišenėje įsispaudė Mariaus telefono mygtukas.
