Aurelija Žutautienė
Anksčiau neteistam kauniečiui Jonui Januškevičiui (49 m.) teks paragauti kalėjimo duonos. Už sunkų uošvės sužalojimą Kauno apygardos teismas jam paskyrė penkerius metus nelaisvės.
J. Januškevičius su savo šeima gyveno dviejų kambarių bute Kaune, Šančių rajone, nors oficialiai su žmona Ramute buvo išsituokęs dar 1992 metais. Tąsyk skyrybas inicijavo žmona, negalėjusi pakęsti sutuoktinio girtavimo, nesirūpinimo šeima bei smurto, kurį teko iškęsti ne tik jai, bet ir sūnui. Kadangi po skyrybų buvę sutuoktiniai liko gyventi tame pačiame bute, matyt, sugebėjo bent kiek užglaistyti tarpusavio nesutarimus, tačiau nuo Jono smurtavimo kentėjo kitas žmogus.
R. Januškevičienę (po ankstyvos motinos mirties) įdukrino ir užaugino jos mamos sesuo Marija Kalvaitienė. 1994 metais pardavusi savo nuosavą namelį, ši garbaus amžiaus moteris persikėlė gyventi pas įdukrą. Tuo metu moteris sunkiai sirgo, jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl gyventi vienai buvo tiesiog neįmanoma. Savo įmotei Ramutė paskyrė mažesnį kambarį, o kitame apsigyveno ji, paauglys sūnus ir buvęs sutuoktinis. Pastarasis nebuvo patenkintas tokiu sprendimu, jautė vis didesnį nepasitenkinimą, jog uošvė užima vieną kambarį, o visai jo šeimai tenka spaustis kitame...
Neapykanta pamažu peraugo į smurtą. M. Kalvaitienės sveikata vis blogėjo, dėl sklerozės ir kitų negalavimų ji sunkiai vaikščiojo, dažnai nugriūdavo, o naktimis nerišliai kažką kalbėdavo, šūkaudavo, buvo labai jautri. J. Januškevičius viso to negalėdavo pakęsti, todėl dažnai pripuolęs moterį apkumščiuodavo, įvairiai terorizuodavo, grasindavo išvysiąs iš namų. Kartą net buvo išėmęs kambario durų rankeną, kad žmona negalėtų pas ją užeiti ir atnešti maisto... Žentas senutę nuolat užgauliodavo, sakydavo, jog ši per ilgai gyvena, kad yra pernelyg stipri, kad jos net su kuolu neužmuši... M. Kalvaitienė būdavo taip įbauginta, kad kam nors pravėrus duris, tuoj pat ant galvos užsitraukdavo antklodę. Pirmą sykį šią moterį J. Januškevičius stipriai sumušė 2000 metų vasarą. Dėl to senutė gydėsi Kauno medicinos universiteto klinikose ir Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, tačiau į policiją nesikreipė, nes žentas jos atsiprašė. Bet vyriškiui tai nebuvo pamoka...
Pernykštę gruodžio trečiąją M. Kalvaitienę J. Januškevičius vėl stipriai sumušė. Moteris ligoninėje gydėsi apie mėnesį. Tiesa, likimas jos vis dėlto nepagailėjo - grįžusi namo po savaitės senutė maitinama užspringo ir mirė...
Teisme J. Januškevičius prisipažino sumušęs uošvę. Teisiamasis nurodė, jog didžiulį jo nepasitenkinimą kėlė M. Kalvaitienės elgesys dėl sveikatos būklės bei tai, kad už kambarį moteris nemokėjo mokesčių. Kadangi gruodžio 3-iosios naktį M. Kalvaitienė buvo labai nerami, rėkavo, J. Januškevičius bandė ją nuraminti, tačiau ši nurimdavo trumpam. Rytą jis nuėjo į aludę, su draugu išgėrė butelį degtinės. Apie pusę dešimtos grįžęs namo M. Kalvaitienę rado vieną (sūnus tuo metu buvo mokykloje). Kadangi uošvė rėkavo, teisiamojo tvirtinimu, jo nervai neišlaikė ir jis smogė senutei plaštaka per veidą kokius penkis kartus. Vyriškis tvirtino supratęs senosios bejėgišką būklę, tačiau nesitikėjo, kad ją sunkiai sužalos.
