Kai 1971 metais popiežius Paulius VI vyskupui Pauliui Kazimierui Marcinkui patikėjo Vatikano banko vairą, jis nė iš tolo nenutuokė atvertęs vieną skandalingiausių puslapių šių dienų Romos Katalikų Bažnyčios istorijoje, kupiną dingusių milijonų, lavonų ir vaizduotę kaitinančių paslapčių. Popiežiaus pasitikėjimą ir prielankumą užsitarnavusio dvasininko paskyrimas veikiausiai buvo grįstas asmeniniais sumetimais - visa tuometinė finansinė vyskupo patirtis tebuvo Harvardo universitete išklausyti bankininkystės kursai. Tačiau ši smulkmena jam nesutrukdė beveik 20 metų išsilaikyti Vatikano banko prezidento kėdėje ir tapti visų laikų įtakingiausiu Amerikos lietuviu amžinajame mieste. Šių metų vasario 20 dieną Marcinkus mirė Finikse, JAV, eidamas 85 metus. "Verslo klasė" pabandė nupiešti šio lietuvių kilmės buvusio vieno įtakingiausių Bažnyčios žmonių portretą.
Tipiškas bankininkas
1922-ųjų sausio 15 dieną netoli Čikagos esančiame Cicero mieste lietuvių išeivių Mykolo ir Elenos Marcinkų šeimoje gimė penktasis vaikas - Paulius Kazimieras. Kaip buvo įprasta praėjusio amžiaus pradžios lietuvių šeimose, jauniausiasis Marcinkų sūnus pasirinko dvasininko kelią. Baigęs Cicero mieste veikusią Šv. Antano prapijos lietuvių mokyklą ir Mundeleine įsikūrusią kunigų seminariją, 1947 metais gegužės 3 dieną Marcinkus buvo įšventintas į kunigus. Kardinolo Stričo dėka P. Marcinkus 1952 metais gavo postą Vatikane. 1955-aisiais Marcinkus, tada jau monsinjoras, išvyko dirbti sekretoriumi į apaštalinę nunciatūrą Bolivijoje, vėliau tokias pat pareigas ėjo Kanadoje, kol galiausiai 1959 metais vėl grįžo į Romą. Kadangi, be lietuvių ir anglų kalbų, dar laisvai šnekėjo ispaniškai bei itališkai, minėtame Valstybės sekretoriate gavo vertėjo darbą, vėliau dirbo popiežiaus "asmens sargybiniu", o nuo 1971 metų - vyriausiasis Vatikano bankininkas.
"Jis buvo tikras Amerikos lietuvis, tačiau vengė užsidaryti lietuvių gete, norėjo integruotis į Amerikos visuomenės gyvenimą", - paprašytas pasidalyti prisiminimais apie Marcinkų, "Verslo klasei" pasakojo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis.
Aukštas, tvirto sudėjimo, bet miela, draugiška šypsena, kaip jį prisimena kard. A. J. Bačkis, Marcinkus menkai priminė tipišką bankininką.
"Jis buvo tikras dvasininkas, dėvėjo kunigiškus rūbus, buvo kuklus ir paprastas", - nurodo Jo Eminencija.
Panašiai, tik kiek ironiškiau Amerikos lietuvį jo karjeros Vatikane pradžioje piešė laikraštis "The New York Times": "Jis buvo laikomas bažnytininku individualistu, paprastas iki bukumo, vienas iš tų nedaugelio dvasininkų Romoje, kurie žaidė golfą".
Kituose šaltiniuose Marcinkus apibūdinamas kaip žmogus, regis, "per klaidą patekęs tarp Vatikano sienų, lakstantis iš vieno biuro į kitą palaike sutana ir kreivai užmaukšlinta vyskupo kepuraite", kuri iš tikrųjų, ko gero, jam buvo kiek mažoka.
Gorila gelbėjo popiežių
Galingas Marcinkaus stotas, pūpsantys raumenys, maždaug 195 cm ūgis ir 100 kg svoris kur kas labiau pritiko popiežiaus asmens sargybinio darbui, ši veikla, pasak arkivyskupą artimai pažinojusiųjų, jam buvo labiausiai prie širdies. Amerikiečių draugų vadintas Činku (angl. The Chink - pinigai), o Vatikane už nugaros pravardžiuotas Gorila, pikantiškas detales mėgstančios užsienio spaudos teigimu, Marcinkus buvo aukščiausias ir stambiausias to meto vyskupas, be galo mėgęs golfą ir padėjęs Romoje įkurti pirmąją jo žaidėjų komandą.
"P. Marcinkus nuolat lydėjo Popiežių Paulių VI ir buvo šalia Jo. Maniloje jis ryžtingai sustabdė žmogų, kuris su peiliu kėsinosi į Popiežiaus gyvybę", - rašo kard. A. J. Bačkis.
Minėtas incidentas įvyko 1970-asiais Manilos oro uoste, kai popiežių puolė pakrikusios psichikos bolivietis.
1978 metais į Šventąjį sostą išrinktas Karolis Wojtyla, pasivadinęs Jonu Pauliumi II, paprašė tuo metu Vatikano banke jau ėjusį aukštas pareigas Marcinkų toliau rengti ganytojiškas keliones. Po 1981-ųjų gegužę įvykdyto pasikėsinimo į gyvybę Jonas Paulius II tais metais daugiau nebekeliavo, tačiau 1982-ųjų gegužę vėl išsirengė į užsienį - šįkart į Portugaliją. Čia popiežius vyko norėdamas Fatimoje padėkoti Mergelei Marijai, nes jos apsireiškimas jam padėjo išvengti mirties. Tačiau vos išėjęs iš šventyklos Jonas Paulius II tik per plauką išvengė antro pasikėsinimo - tiesiai prie jo su peiliu metėsi ispanų kunigas, vėliau paaiškėjo, jog jis buvo sunkus psichikos ligonis. Nė per žingsnį nuo pontifiko nesitraukdavęs Marcinkus staigiai iššoko priešais užpuoliką, tada šį suėmė atskubėję portugalų policininkai.
Pinigai ir mirtys šalia
Vatikano banko prezidentu Marcinkus buvo paskirtas 1971 metais. Nors, jau minėta, tuo metu bankininko patirties neturėjo, šį laikiną trūkumą veikiausiai jam padėjo kompensuoti asmeninės savybės ir tikėjimas tuo, ką daro. 1986 metais Londono laikraščio "The Observer" žurnalisto paklaustas, kaip tokioje didelėje religinėje organizacijoje jam sekasi eiti tokias pasaulietiškas pareigas, arkivyskupas atsakė garsiuoju savo posakiu: "Vien iš Sveikų Marijų Bažnyčios neišlaikysi".
Marcinkui dirbant Vatikano banko prezidentu, žlugo "Ambrosiano" bankas, palaikęs itin glaudžius ryšius su Vatikano banku. "Ambrosiano" banko prezidentas Robertas Calvi buvo rastas nužudytas po vienu tiltu Londone. Tą pačią dieną Calvio sekretorė iššoko per banko langą Milane. Abiem atvejais buvo keliamos savižudybės bei nužudymo versijos. Dar vienas Marcinkaus draugas, irgi dirbęs "Ambrosiano" banke, mirė kalėjime apsinuodijęs cianidu.
Tais pačiais 1982 metais, kai buvo nužudytas Calvi, kaltinimai dėl "Ambrosiano" griūties krito ir Marcinkui. Tačiau jo ir dar dviejų Vatikano banko pareigūnų pasauliečių suėmimo orderiai liko nepanaudoti - Italijos teismui teko susitaikyti su Vatikano Miesto Valstybės piliečių teisinės neliečiamybės faktu. Marcinkus dėl "Ambrosiano" skandalo niekada nebuvo nei oficialiai apklaustas Italijos pareigūnų, nei teistas, o Vatikanas viešai neigė tiek jo, tiek Religinių darbų instituto kaltę.
Vatikano banko prezidento posto Marcinkus neteko tik 1989 metais, kai po pertvarkų šios institucijos vairą buvo nuspręsta patikėti finansų ekspertams be sutanų. Kalbama, kad paskendęs "Ambrosiano" kartu sužlugdė ir Marcinkaus galimybes tapti kardinolu.
Patys aršiausi Marcinkaus kritikai teigia, jog susikompromitavusį bankininką nuo teisingumo už storų Vatikano sienų uoliai dangstė popiežius Paulius VI, o vėliau - Jonas Paulius II. Amerikos lietuvio veikla esą užkliuvusi tik Jonui Pauliui I, kuris į Šventąjį Sostą įžengė po Pauliaus VI mirties, tačiau paslaptingai mirė poste išbuvęs vos 33 dienas.
Savo žemiškąją kelionę skandalų labirintais Marcinkus baigė 2006-ųjų vasario 20 dieną, sulaukęs 84-erių. Vatikano diplomatinio paso patikimai saugotas nuo teisinio persekiojimo arkivyskupas su savimi į kapą nusinešė ne tik Italijos bankų griūties paslaptis.
Paslaptys kape
Cornwellas užsimena, jog kartą Marcinkus yra prasitaręs, kad popiežiaus Jono Pauliaus II palieptas padėjo gauti 32 mln. USD Lenkijos profsąjungų judėjimui "Solidarumas" finansuoti. Apie pinigus komunistinės sistemos pamatus išjudinusiai jėgai slapta įrašytuose pokalbiuose šneka ir Calvi, įspėjantis, jog Marcinkui būtina saugotis tuomečio Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo Agostino Casaroli.
Ką Marcinkus žinojo apie auksą, kurio per Antrąjį pasaulinį karą naciai prisiplėšė iš Kroatijos gyventojų, o paskui esą išplovė per Vatikano banką, taip pat liks paslaptis. Vatikanas neigia kaip nors su tuo susijęs ir dar neatvėrė archyvų, kad jo nekaltumu būtų galima įsitikinti remiantis dokumentais.
Skirtingai nei istorikų ir žurnalistų atmintyje, paprastų tikinčiųjų ir dvasininkų akyse Marcinkus išliko ne kaip didysis finansinis machinatorius, o kaip uolus Bažnyčios tarnas. 1990 metais grįžęs į JAV Marcinkus apsigyveno Sansičio mieste ir, užtariamas vietos vyskupo, tyliai ėjo dvasininko pareigas, apie skandalingąją savo praeitį neprasitardamas nei naujiesiems pažįstamiems, nei juo labiau žiniasklaidai.
Marcinkų amžinojo poilsio priglaudė Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinės. Ten pat guli palaidotos ir skandalingojo bankininko, įtakingiausio Amerikos lietuvio Vatikane, vienų akimis - nusikaltėlio, kitų akimis - ištikimo bei kuklaus Dievo ir Bažnyčios tarno, paslaptys.
