Stasys VARNECKAS
Nėra to blogo, kad neišeitų į gerą...
Anais metais supleškėjo visas Pašilių miškelis. Gražaus būta pušinėlio, ypač iš tolo žiūrint, todėl visi sodiečiai ilgai aimanavo. Kur mes dabar grybų, uogų eisime? Kur šakėms kotą gausime? Kur Kalėdoms eglutę kirsime?
Dar ilgai būtų aimanavę, jei ne senis Anskaitis. Kartą, išlenkęs bambalį, jis tarė:
- Gal ir gerai, kad sudegė...
Į jį iškart sužiūro visas sodžius.
- Gal tau protelis susisuko, bambalį išrijus?
- Gal tu, Anskaiti, visai pakvaišai?
Ramiai išklausęs šias ir kitas kaimynų pastabas, Anskaitis ėmė aiškinti:
- Grybų, uogų ir pušelių, aišku, gaila. Tačiau, mieli sodiečiai, kartu supleškėjo ir mūsų civilizacijos pėdsakai. Argi jau pamiršote? Juk tame pušinėlyje per bambalius jau ir perlipti buvo sunku. Būtų tekę laukti kokius 900 metų, kad patys sunyktų. O dabar? Po gaisro jų nė žymės neliko. Ir ne tik bambaliai, mieli kaimynėliai, sudegė. Neliko senų padangų, kaliošų, kėdžių, stalų. Švaru kaip seklyčioje. Na, o pelenus jau dengia žolytė.
- Gal ir gerai, kad sudegė, - nuvilnijo per Pašilius šis naujas požiūris, tiesa, tariamas dar nelabai garsiai, bet jau pakankamai aiškiai. O buvęs pradinės vedėjas Banaitis ta proga paskaitė trumpą lekciją:
- Kai tik pleška koks miškelis ar pieva, aš visada pagalvoju, mieli kaimynai, kad mes grįžtame tolimon praeitin. Na, kokius du tūkstančius metų atgal. Į lydiminės žemdirbystės gadynę. Tada mūsų protėviai gaisrais žemelę grūdui ruošdavo. Bambalių miškuose dar nebuvo.
