Artėjant šventėms, prisiminiau studentiškų laikų istoriją.
Palydėti Senuosius ir sutikti Naujuosius metus grupė studentų bendrabutyje susiruošė gana anksti, tad artėjant vidurnakčiui visi jau buvo pakankamai "apduję", kad galėtų linksmintis protingai. Taigi vienas ėmė ir panoro suvaidinti Tarzaną. Užlipo ant palangės (o buvo gal trečiasis ar ketvirtasis aukštas), prisirišo prie kojų virvę ir aidint plojimams bei raginimo šūksniams šoko žemyn. Likusieji kambaryje sužiuro pro langą ir... akimirksniu išblaivėjo. Virvė pasirodė besanti ilgesnė nei reikėjo. Trumpiau tariant, naujasis Tarzanas gulėjo sniego pusnyje.
Išgarmėjo visi iš bendrabučio į gatvę, puldinėja šen ir ten norėdami nors kokį automobilį sustabdyti. Bet kur tau! .. Iki Naujųjų likusi gal valanda, visi prie šventinių stalų.
Galiausiai pavyko sustabdyti kažkokį sunkvežimį, įkėlė nukentėjusįjį (aišku, be sąmonės) į kėbulą ant čiužinių, kažkas iš draugų įsėdo pas vairuotoją į kabiną ir - ligoninėn.
Atvažiavus į ligoninę, ant kojų sukeliami budintys medikai. Draugas ir sanitarai lipa į kėbulą, kad iškeltų nukentėjusį ir - o siaube! Jo nėra! Negi pabėgo?!
Ką beliko daryti? Visi, sėdę dabar jau į greitosios pagalbos automobilį, važiuoja atgal - gal suras dezertyravusį Tarzaną: juk girtas, susitrenkęs smarkiai, maža kas gali nutikti...
Privažiavus bendrabutį visus ištiko trečiasis šokas - užmiršo virvę atrišti.
