Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kaimo žmonės dažnai pabėdoja, kad dabar vagys ir plėšikai nebijo bei Dievo, nei velnio. Anksčiau esą viskas buvę kitaip. Štai kokią istoriją teko išgirsti Alytaus rajone. Miroslavo seniūnijos Balkasodžio kaime.
Numirėlio kelionė tarp dviejų moterų
Grįžkime į XIX amžių... Dvarininkas Jasinskis buvo gana turtingas. Jis, kaip ir daugelis ponų, valdė nemažai dvarų. Vienas iš jų - Jociūnų, buvo įkurtas Balkasodžio kaime (jis tuo metu priklausė Suvalkų gubernijai), ant Nemuno kranto. XIX amžiaus viduryje šiose valdose, ant kalno, dvarininkas pastatė koplyčią. Spėjama, jog maždaug 1850-aisiais, būdamas maždaug 50-60 metų, ponas Jasinskis mirė Varšuvos gubernijoje. Likę gyvi giminės išpildė paskutinę jo valią - balzamuotą kūną pargabeno į Lietuvą ir amžinam poilsiui paguldė Balkasodyje likusio jo dvaro koplyčios rūsyje. Tiesa, paskutinioji kelionė į amžino poilsio vietą nebuvo paprasta - mat caro laikais buvo draudžiama pervežti mirusįjį iš vienos gubernijos į kitą. Kad nekiltų problemų, mirusio pono kūną pasodino į karietą tarp dviejų moterų. Tokia "kompanija", su skrybėlėtu ponu viduryje, nesukėlė nė menkiausio įtarimo ir dvarininko Jasinskio palaikai sėkmingai pasiekė jo paties kadaise statytą koplyčią. Aišku, tada šis nedidelis, tačiau gražus raudonų plytų pastatas iš tolo švietė spalvotais vitražais, grindys buvo išklotos keraminėmis plytelėmis, o prieigas puošė didžiulė kryžių nešančio Kristaus skulptūra...
Vokiečių kareiviai numirėlio nebijojo
Pono Jasinskio palaikai buvo saugomi pusiau stikliniame karste su metaliniu dangčiu, todėl kai kam pavyko pastebėti ant mirusiojo kaklo užkabintą gana įspūdingą auksinę grandinėlę su medalionu... Prie šono gulėjo pono kardas, šalia karsto - gana sena taurė. Buvo spėliojama, jog ji kadaise buvo atvežta net iš Egipto. Pono Jasinskio ramybės nesudrumstė net vokiečių kareiviai (1944-ųjų liepą maždaug dviem savaitėms prie Nemuno, Miroslavo apylinkėse, buvo apsistojęs frontas). Iš priešakinių fronto linijų kareiviai eidavo ilsėtis arba slėpdavosi nuo bombardavimų būtent pono Jasinskio koplyčioje - dvaras tuo metu jau buvo virtęs griuvėsiais. Jie nelietė palaikų, nors ant kaklo žibėjo auksas...
Iš kur paėmei, ten ir padėk
Vandalizmas prasidėjo sovietiniais metais. Kiek iš girdėtų pasakojimų prisimena Miroslavo seniūnas (beje, ir istorikas) Jonas Juravičius, atrodo, jog pirmiausia nuo mumijos kaklo dingo auksinė grandinėlė su medalionu. Tačiau keisčiausia ne tai... Maždaug po pusmečio ant balzamuoto pono Jasinskio kaklo vėl sužibo tie patys papuošalai. Kaimo moterėlės tai laikė tikru stebuklu - juk dingo ir vėl atsirado. Tas stebuklas, apie kurį tiesą žinojo daugiausia 2-3 žmonės, paaiškėjo kiek vėliau... Pasirodo, auksą ponui nuo kaklo pavogė vienas vyriškis. Tokiu būdu jis staiga lyg ir praturtėjo, tačiau prarado ramybę. Naktimis jam ėmė sapnuotis ponas Jasinskis. Ilgainiui sapnai virto kraupiais košmarais. Nežinodamas, ką toliau daryti, vyriškis nuėjo pas kunigą. "Iš kur paėmei, ten ir padėk", - išklausęs vagišio išpažintį kategoriškai pasakė sielų ganytojas. Vos tiktai žmogelis slapčia nunešė medalioną į koplyčią ir įmetė į karstą, daugiau košmarai jo nekankino...
Teisėjas mirė ant laiptų
Tai buvo ne paskutinis mumijos kerštas... Vienas teisėjas iš Alytaus taip pat susidomėjo visą šimtmetį karste išgulėjusiu pono Jasinskio kūnu. Tikindamas norįs patyrinėti, kaip gali taip ilgai išsilaikyti palaikai, jis išrovė kuokštą barzdos plaukų, atplėšė gabaliuką pajuodusio veido odos... Nežinia, ar spėjo teisėjas įgyvendinti savo ketinimą ir šiuos mėginius perduoti tirti specialistams, tačiau jo gyvenimas staiga nutrūko. Vyriškis mirė lipdamas teismo laiptais... Tai išgirdę žmonės iškart padarė išvadą - mirtį teisėjui atsiuntė ne kas kitas, kaip pono Jasinskio siela... Esą dėl to, kad buvo sudrumsta jo ramybė.
Gaisras sunaikino plytų vagį
Vandalizmas, nepaisant mumijos keršto, tęsėsi... Iš pradžių tiktai aplupinėtas, karstas vis labiau tuštėjo - netrukus dingo kardas, antrą sykį (šįkart - negrįžtamai) - auksiniai papuošalai, kažkas nuo mumijos nutraukė ir pardavė odinius batus - pats tikrai neavėjo. Ar ir šį žmogelį ištiko panašus likimas kaip kitų, pasikėsinusių į pono ramybę, iki šiol nežinoma. Susizgribusi apylinkės valdžia nusprendė priglausti (kol niekas nenugvelbė) senąją taurę - kaip eksponatą į planuotą steigti krašto muziejų... Vienas netoliese gyvenęs vyras buvo nusprendęs kolektyviniame sode pasistatyti namuką. Patartas meistro jis ėmė ardyti koplyčios sienas ir vežti plytas į savo statybvietę. Net nebuvo spėta iškelti namo sienų, kai būsimasis šeimininkas sudegė per mažytėje pašiūrėlėje kilusį gaisrą... Beje, taip ir liko neaiškus likimas tų, kurie, galbūt norėdami įsiamžinti, daužė ir niokojo koplyčios sienas, šukėmis pavertė kadaise įvairiausiomis spalvomis žėrėjusius vitražus, išlupinėjo grindų plyteles. Galiausiai kažkas mumiją ištraukė iš karsto ir išmetė ant sniego. Visiškai bebaigiamus niokoti palaikus maždaug 1965-aisiais išgelbėjo Vilniaus universiteto mokslininkai. Jie priglaudė gerokai nukentėjusią nuo vandalų, tačiau vis dėlto neblogai išsilaikiusią mumiją, kuri šiuo metu saugoma Medicinos fakulteto Anatomijos katedroje... Specialistų teigimu, kūnas daugiau kaip šimtmetį išsilaikė todėl, kad buvo gerai balzamuotas. Lėmė ir balzamavimo sąlygos - koplyčios rūsyje kūnas sudžiūvo ir virto mumija, galinčia išsilaikyti dar ne vieną šimtmetį...
Taigi ši pono Jasinskio istorija miroslaviškių lūpomis tapo tarsi geriausios pamokos pavyzdys, bylojantis ne tik apie žmonių didybę, bet ir jų daromas niekšybes...
