Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Aš netrokštu nė menkiausio keršto, Aliną pražudžiusiems žmonėms nelinkiu nieko blogo, - springdama ašaromis tyliai prakalbo Šalčininkuose gyvenanti Jadvyga Š., šiomis dienomis besigydanti vienoje Vilniaus ligoninėje. - Maldauju tik vieno - kad pasakytų, kur paslėpė dukrelės kūną... Kad, jei suspėsiu, galėčiau jį palaidoti, dukters amžinojo poilsio vietą apsodinti gėlėmis, papuošti žvakelėmis... Esu giliai tikinti, todėl kasdien to paties prašau ir visagalio Dievo... Kad jis žudikams apšviestų protą ir padėtų nuo jų sielų nuplauti baisiausią nuodėmę...
Po paslaptingojo Alinos dingimo praėjo jau beveik pusantrų metų. Kur ji yra, neaišku iki šiol. Kaip ir tiksliai nežinoma, kas su ja susidorojo. Klaikią nežinomybę skaudžiausiai išgyvena Alinos motina - per šį laiką netekusi kone pusės svorio, staiga susirgusi labai sunkia liga, kuri greitai progresuoja. Todėl svarbiausias ir vienintelis Jadvygos Š. troškimas - neišeiti iš šio gyvenimo nesužinojus, kas atsitiko dukrai... Reikia skubėti, nes likę, anot Jadvygos, jau labai nedaug...
Dingo pakeliui į namus
Salininkuose (Vilniaus r.) su paaugliu sūnumi Vidmantu gyvenusi Alina V. (36 m.) dingo pernykščio sausio 25-osios vakarą. Kaip įprastai, vienoje Juodšilių miestelio privačioje parduotuvėlėje tuo laiku darbavusis moteris kelios minutės po 19 valandos susiruošė į namus. Nuo darbovietės iki mikroautobuso stotelės - keli šimtai metrų.
Štai šioje nedidelėje kelio atkarpoje ir pradingo Alinos pėdsakai. Iš matymo savo "vakarinę" keleivę pažinojęs mikroautobusiuko vairuotojas tąvakar nustebo - kur ji galėtų būti, kodėl nepasirodė?
Nesulaukė motinos ir sūnus, Salininkuose atėjęs į stotelę jos pasitikti. Pamanęs, kad mamytė užtruko darbe ar neplanuotai užsuko pas draugę (nors neįspėjusi ji niekada nebuvo taip padariusi), Vidmantas skambtelėjo motinai į mobilųjį telefoną. Mama neatsiliepė. Tada vaikinukas parėjo namo, įsijungė televizorių... Bežiūrėdamas į ekraną net nepajuto, kaip užmigo. Rytą pabudęs šūktelėjo" "Mama!", bet niekas neatsakė. Vėl - jau sunerimęs - paskambino motinai, ir vėl pasigirdo tik ilgi pypsėjimai. Nieko nelaukęs Vidmantas susisiekė su teta, viena iš mamos seserų. Apie paslaptingai pradingusią Aliną netrukus sužinojo visa giminė, artimieji kreipėsi į policiją.
Policija daug žadėjo...
Kaip dabar prisimena Jadvyga Š., pirmosiomis Alinos dingimo dienomis atrodė, kad uoliai pareigas vykdantys policijos pareigūnai greitu laiku suras ir Aliną, ir jos pagrobėjus (namiškiai nieku gyvu negalėjo patikėti, kad Alina gali būti nužudyta). Girdi, Vilniaus rajono kriminalinės policijos pareigūnai garantavo "tik jie vieni galį padėti", ir Jadvyga kantriai laukė...
- Apsirikau per anksti patikėjusi policijos pagalba, - po Alinos dingimo praėjus beveik pusantrų metų ir, deja, tyrimui, galima sakyti, sustojus vietoje, su neslepiamu apmaudu kalbėjo Jadvyga Š. - Vis dažniau susimąstau - turbūt kažko nežinojau, nesupratau... Juk iki tol nebuvau susidūrusi su jokiais panašiais dalykais... Matyt, reikėjo policijai sumokėti už paiešką...
Įtariamoji - pažįstamo vyro žmona
Aiškindamiesi paslaptingąjį Alinos dingimą pareigūnai nustatė, jog dar nuo 2002-ųjų vasaros iš Marijampolės į Juodšiliuose esantį statybos objektą komandiruotas ekskavatorininkas Laimius L. išsinuomojo gyvenamąjį plotą Salininkuose ir susipažino su tuo laiku jau buvusia išsituokusia Juodšilių parduotuvės pardavėja Alina. Dabar niekas tiksliai nesužinos, ką patrauklios išvaizdos vyras prisuokė Alinai, kuo ją apžavėjo, tačiau seserims ir kai kurioms draugėms moteris spėjo pasipasakoti, kad jos naujasis draugas, kuriam, beje, simpatijas jaučianti ir pati, - šeimos neturintis vyrukas "iš Suvalkijos". Tai, deja, netiesa. Laimius, pasirodo, buvo vedęs, jo žmona - dešimčia metų vyresnė Irena. Taigi kol ilgiau nei pusmetį vyras vyko į komandiruotes Vilniaus rajone, Irena nuobodžiavo Marijampolėje.
Kodėl įtarimai dėl Alinos dingimo buvo iškart susieti su Irena, kodėl ši moteris netrukus buvo sulaikyta, o vėliau - ir suimta?
Kaip paaiškėjo, Irena įtarė, kad jos vyras, dirbdamas objekte Vilniaus rajone, įsitaisė paną, ir greitai išsiaiškino, kad tai Juodšiliuose veikiančios parduotuvės pardavėja, vardu Alina. Pykdama už "vyro atmušimą" Irena, kaip tuomet sklido kalbos, buvo ne kartą atvažiavusi į Juodšilius apsižvalgyti, o sykį užsuko į parduotuvę ir, Aliną pasivedusi į šalį, grėsmingai įspėjo: nenustosi vilioti mano Laimučio - žinosiu, kaip pasielgti. Grasinimai buvo tiesūs ir konkretūs - po tokių įspėjimų Alina, sako, viena net bijodavo būti namuose ar išeiti į gatvę...
Jadvygos Š. turima informacija, grasinimų ir keršto pabūgusi dukra nusprendė su Laimiumi viską baigti. Juolab kad galiausiai jį "perkando" - išsiaiškino, jog galantiškos išvaizdos ir nepriekaištingo elgesio vyriškis iš tikrųjų esąs melagis ir veidmainis, be to, nespjaunąs į alkoholį... Nežinia, ar apie tokius Alinos planus (Laimių palikti) žinojo šio vyriškio žmona, ar ne, tačiau po kelių dienų Alina paslaptingai prapuolė...
Taigi kodėl pareigūnų akys iškart nukrypo į Ireną? Pasirodo, kitą dieną po Alinos dingimo sūnus Vidmantas savo mobiliuoju telefonu gavo neva motinos parašytą žinutę (tačiau rašyta ne iš mamos telefono). Buvo prašoma, kad Vidmantas nuvažiuotų į Vilnių, į Pylimo gatvę, ir iš ten pasiimtų auksą. Vėliau buvo iššifruota, kad minėtoje gatvėje yra lombardas, kuriame Alina už 200 litų buvo užstačiusi savo auksinius papuošalus. Kai nieko nesusigaudantis sūnus motinai paskambino, niekas neatsiliepė... Gerai, kad vaikas užsirašė telefono numerį - tai padėjo užčiuopti siūlo galą.
Greitai paaiškėjo, kad žinutė buvo atsiųsta iš Marijampolės. Tačiau vyriškis, kurio vardu gautu telefonu toji žinutė buvo parašyta, nieku gyvu neprisipažino ką nors panašaus daręs. Galiausiai buvo nustatyta, kad iš šio vyro mobilųjį telefoną trumpam buvo pasiskolinusi kaimynė Irena, Laimio žmona. Jadvygos Š. turimais duomenimis, Irena iš kaimyno telefoną buvo pasiskolinusi ir įvairaus turinio žinutes Vidmantui išsiuntusi mažiausiai du kartus.
Suėmė, bet greitai paleido
Irena (52 m.) netrukus atsidūrė Vilniaus rajono areštinėje. Tolesnį bylos tyrimą perėmė Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra. Nors sulaikytoji su pareigūnais bendravo gana ramiai, pateikė alibį, teismas sankcionavo suėmimą. Per šį laiką marijampolietei buvo pateikti įtarimai dėl grasinimų nužudyti (kaip minėta, į Juodšilius atvažiavusi Irena grasino su Alina susidoroti).
Kai Ireną sulaikė, Alinos motinai tarsi akmuo nuo širdies nusirito. Ji vylėsi, kad pagaliau greitai viskas išaiškės, kad dukros buvimo vieta bus nurodyta. Deja, džiaugtasi per anksti. Nesulaukdama pačios svarbiausios žinios, Jadvyga Š. neiškentusi kreipėsi į bylą tiriančius pareigūnus.
- Iškart supratau, kad pareigūnų entuziazmas - ko netrūko anksčiau - žymiai išblėsęs, - prisimena Jadvyga Š. - Pareigūnai siuntinėjo vienas pas kitą, galiausiai ėmė aiškinti, jog nėra tikslių įrodymų, kad tai Irenos darbas, o pati ji esą kategoriškai neigia nusikaltusi. Girdi, nerastas lavonas - nėra ir nusikaltimo sudėties.
Jadvyga Š. niekaip negalėjo suvokti, kodėl, jos žodžiais, taip vilkinamas tyrimas. Juk delsimas niekada neišeina į naudą! Trūksta įrodymų? Tai ką, girdi, tuomet reiškia paslaptingosios žinutės iš Marijampolės, siūlymai Alinos sūnui nuvykti į lombardą? Ar tai ne bandymas tik suklaidinti artimuosius ir pareigūnus, neva Alina gyva ir sveika, tik kažkur užtrukusi? Nejau nereikšmingas Irenos prisipažinimas, kad ji suplėšiusi rankinėje Alinos nešiotasi lombardo kvitą? Tiesa, per tardymą Irena esą pareiškusi tąjį kvituką radusi tarp vyro Laimiaus asmeninių daiktų, tačiau Jadvyga Š. nesuvokia, kaip šis dokumentas galėjo patekti pas Laimių, jei vyriškis išvyko į Marijampolę dar penktadienio vakarą, o Alinos sūnus tą patį kvituką pas motiną matė jau kitądien, šeštadienį!? Kita vertus, kaip toliau svarstė Jadvyga Š., iš kur Irena galėjo sužinoti Alinos sūnaus telefoną - juk jis tebuvo dukters telefono užrašų knygelėje - niekur daugiau, o, kaip žinia, nei Alinos rankinės, nei mobiliojo telefono iki šiol nerasta.
Jadvygai esą pavyko išsiaiškinti ir tai, kad Irena sausio 26-ąją (tai yra rytojaus dieną po Alinos dingimo) kirto valstybinę Rusijos - Lietuvos sieną (iš Kaliningrado (Kaliningrado) pusės atvyko į Lietuvą), tačiau spaudo, kada ji iš Lietuvos išvažiavo, anot Jadvygos, Irenos pase nėra. O gal, girdi, grįžimo į Lietuvą spaudą buvo galima gauti už tam tikrą pinigų sumą? Juk tuomet alibi - garantuotas...
Būrėjai kalba skirtingai
Beprarandanti viltį kada nors išvysti dukrą gyvą motina apsilankė pas eilę būrėjų ir ekstrasensų. Viena Minsko plente gyvenusi invalidė žiniuonė (ji jau mirusi) nuliūdino, esą praeisią daug laiko, kol dukra būsianti surasta. Deja, nebegyva... Kitas būrėjas, daktaras Vasilijus, esą nuspėjęs, jog Alina išvykusi su... Irena (Jadvyga nusinešė Irenos ir abiejų jos sūnų nuotraukas), kuri apie Aliną esą viską puikiai žinanti! Dar esą Vasilijus pasakė, kad šiai moteriai (Irenai) iškelta baudžiamoji byla.
Jadvyga norėjo kreiptis ir į Panevėžyje gyvenantį ekstrasensą. Šis sutiko atvažiuoti ir kartu su prokuratūra pabandyti viską pasiaiškinti, tačiau pareigūnai bendrauti nepanoro.
Namiškiai Aliną dažnai regi, su ja bendrauja sapnuose. Kartais ji pasirodo linksma, kartais - liūdna, kenčianti. Kažkoks balsas kartą paaiškino, kad Aliną pagrobė, su ja žiauriai susidorojo vyrui pavyduliavusi moteris, kitu atveju buvo tvirtinama, kad Alina parduota vergauti į užsienį.
Niekada nekeršytų
Teisėsaugos institucijų slenksčius pramynusi ir iki šiol klaikioje nežinomybėje gyvenanti Jadvyga Š. stebisi neatsistebi, kodėl šalyje taip nesiskaitoma su nukentėjusiaisiais - viskas skiriama tik įtariamųjų, teisiamųjų gerovei. Matydama, kaip gudriai, padedant advokatui, "vyniojasi" Irena, Jadvyga irgi pasisamdė privatų advokatą. Gailisi, kad to nepadarė anksčiau, mat šventai tikėjo, kad kenčiantiems nukentėjusiesiems ir taip visi skuba į pagalbą. Pasirodo, prie svetimo skausmo pripratusiems pareigūnams, Jadvygos nuomone, "vienodai doro" ir aukų ašaros, ir prašymai padėti...
- Suprasčiau, jei būtų dingęs dviratis ar veršelis, - svarstė Jadvyga Š. - Bet juk prapuolė žmogus! Dukra, sesuo, motina!
Dukterį pradanginusiems asmenims Jadvyga sakė net nelinkinti blogo - tegu esą jie laimingai gyvena. Tačiau vis dėlto norėtų, kad kada nors ateityje juos ištiktų toks pat kaip Jadvygos likimas: ilgus metus reikėtų kankintis ieškant mylimo artimo žmogaus...
Policija dirba kiek gali
Vilniaus rajono PK viršininko pavaduotojas Josifas Kuzmickis "Akistatą" užtikrino, jog tiek policija, tiek prokuratūros pareigūnai šioje byloje dirba išsijuosę, negana to, į Alinos V. paiešką esą įsitraukęs ir Interpolas.
Iškelta daug versijų, o norint kruopščiai jas patikrinti, reikia ir laiko, ypač kai tenka derinti veiksmus su užsienio šalies kolegomis.
J. Kuzmickis patvirtino, jog Irenai ir vienam jos sūnui buvo pateikti įtarimai, tačiau ką noras aiškinti plačiau atsisakė.
Anot pareigūno, prie šios bylos intensyviai dirba visą grupė kolegų, tyrimas niekada nebuvo sustabdytas. "Darome viską, ką galime", - sakė J. Kuzmickis.
