Rimantas VENCLOVAS
Dar rudenį į šalia Kėdainių esančio Vilainių kaimo Melioratorių gatvės 2-uoju numeriu pažymėto bendrabučio 209-ąjį kambarį iš Žiboklių nakvynės namų, kaip neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, atkeltas anksčiau teistas Vytautas Sabeckis (37 m.) - tylus, išgeriantis vyriškis. Su kaimynais sutardavęs gerai, bet naktimis savo skurdžiame kambarėlyje keldavęs triukšmingas nuolat keičiamų sugyventinių mušimo "procedūras". Kaimynams naktimis tekdavo keltis ir paeiliui eiti belstis į Vytauto kambario duris, kad aprimtų moteriškių verksmai bei klyksmai. Durų jis kaimynams neatverdavo, bet jau bent valandėlei triukšmas kambaryje liaudavosi. Jei kaimynai bandydavo sudrausminti triukšmadarį dėl sugyventinės kankinimo, V. Sabeckis iš už durų atšaudavo, kad čia ne jų reikalas, ir liepdavo nesikišti. Nors Vytautas niekur nedirbo, gyveno iš gaunamos invalidumo pašalpos, bet rytais, kruopščiai užrakinęs kambario duris, išsivilkdavo į miestą. Smalsios kaimynės bandydavo prisibelsti, prakalbinti kambaryje užrakintą sugyventinę, bet už durų niekas net nekrepšteldavo. Moterims susidarė įspūdis, kad viduje sugyventinė galėjo būti surišta ir užkimšta burna. Vienintelį kartą besibeldžiantiems ir raminantiems klyksmą Vytauto kambaryje kaimynams durys atsivėrė, o viduje jie išvydo klūpančią ir tik inkščiančią iš skausmo Vytauto draugužę.
Moterys V. Sabeckio kambaryje keitėsi, nes nė viena ilgiau neatlaikydavo smurto naktų. Kiek ilgiau su juo išgyveno kėdainietė Svetlana, bet ir šioji paspruko nuo smurtautojo. Kaip teigė aplinkinių kambarių kaimynai apie Vytauto smurtą ji galėtų papasakoti plačiau, bet su Svetlana, pasirinkusia gyvenimą kitoje Kėdainių landynėje, susitikti nepavyko, nes, pasak jos naujųjų draugelių, nuo pat ryto Sveta išvykusi į "trasą", ir grįš tik vėlai vakare. "Trasa" - tai darbas Kėdainių šiukšlių konteineriuose, kasant bei perrenkant konteinerių turinį. Bet moteriškei atrodo, kad konteineriuose saugiau, nei su tokiu sugyventiniu, kaip Vytautas.
Netrukus Svetlanos vietą, savo nelaimei, Vytauto kambaryje užėmė Roma Jonaitienė (47 m.). Ji tapo eiline Vytauto bokso "kriauše" - vėl prasidėjo naktiniai klyksmai, ir vėl kaimynai, naktį trokštantys pailsėti, trankydavo kumščiais Vytauto kambario duris. Dieną ir naktį prieš nelaimę kaip tik girdėjosi Romos "auklėjimas", dejonės, kumščiavimo garsai. O anksti ryte iš savo kambarėlio išėjusi kaimynė prie Vytauto durų pamatė keistai už nugaros užlaužtomis rankomis kniūbsčią gulinčią Romą. Kaimynams sukilus, iškviesta policija. Atvykę ekspertai atvertė jau stingstantį nelaimėlės kūną...
Moteris buvo taip sudaužyta, kad per sutinimą matėsi tik nosies galiukas. Pats Vytautas, ištraukęs sugyventinės kūną į bendrabučio koridorių, užsirakino savo kambaryje. Policininkai ilgai geruoju bandė įkalbėti atrakinti jiems duris, bet iš savo kambarėlio Vytautas neatsiliepė. Tikėjosi, kad policininkai pasibels, pasiims nužudytos Romos kūną ir išvyks savais kelias. Bet policininkai pasirodė atkaklūs - geruoju neatrakintos durys pasidavė tiesiog išlaužiant spyną. Taigi Vytautas surakintomis rankomis išvežtas areštinėn, sugyventinės lavonas - į morgą. Kambarėlio durys tvarkingai užkaltos vinimis ir užantspauduotos. Bendrabučio valytoja parodė, kur gulėjo nužudytoji, o po įvykio čia dar išplovusi grindis. Tik nežinanti, kur padėti plaktuką, kuriuo buvo užkaltos kambarėlio durys, dabar besivoliojantį po kilimėliu prie durų. Moteris bijo, kad toks įrankis pakliuvęs kuriam pakaušusiam gyventojui į rankas gali prišaukti čia naują nelaimę.
