Įsivaizduokite, kad traukiniu važiuojate gan stačia nuokalne ir šis vis greitėja ir greitėja, nešdamas jus į neišvengiamą mirtį... Cypia stabdžiai, tačiau jie bejėgiai sustabdyti perkrautą traukinį. Maždaug taip atrodė traukinio katastrofa, nusinešusi daugiausia žmonių gyvybių. Skaudžiausia tai, kad ji įvyko vien tik dėl kelių žmonių aplaidumo ir neatsakingumo formuojant traukinio sąstatą.
Geležinkeliai karo metu
Geležinkelis nuo pat atsiradimo visuomet buvo bene pagrindinė žmonijos transporto arterija. Sąlyginai ji buvo ir bene saugiausia. Tačiau, savaime suprantama, katastrofų išvengti nepavyksta - nemažu greičiu lekiantys milžiniškos masės traukiniai XX amžiaus pradžioje visame pasaulyje pareikalaudavo apie 10 000 - 12 000 gyvybių. Pradėjus naudoti modernesnes signalizavimo ir efektyvesnes stabdymo technologijas bei gerokai sugriežtėjus saugumo reikalavimams, praeito amžiaus pabaigoje aukų skaičių pavyko sumažinti iki 3 500 kasmet. Reikia tikėtis, kad ateityje šie rodikliai taps dar geresni. Dabar belieka džiaugtis tuo, kad greičiausiai jau niekada nebeįvyks tokia apmaudi traukinio katastrofa kaip 1917-aisiais Prancūzijoje, šalia Modanos. Tuomet vien dėl stoties viršininko ir dar kelių žmonių aplaidumo, skirtingų šaltinių teigimu, žuvo nuo 583 iki 1 000 kareivių.
Abiejuose pasauliniuose karuose geležinkelis vaidino labai svarbią rolę pervežant kareivius ir ginkluotę. Pervežimų lygis gerokai viršydavo įprastą taikos metui ir dažnai kariniai poreikiai buvo kur kas svarbesni nei elementarūs saugumo reikalavimai. Baisiausiai perkrauti sąstatai buvo labai įprastas dalykas. Tai turėdavo įtakos ir aukų skaičiui. Per abu pasaulinius karus jis bent dvigubai viršydavo su geležinkeliu susijusių aukų skaičių taikos metu. Karo metu geležinkeliečiai dirbdavo nuolatinėje įtampoje. Jiems tekdavo pervežti didžiulius žmonių ir krovinių srautus. Vos ne iki fronto linijos kareiviai buvo nugabenami gyvuliniuose vagonuose. Po kiek laiko tais pačiais vagonais atgal grįždavo sužeistieji, o kitu reisu traukinys vėl gabendavo į mirties pavojų naują kareivių "partiją".
Juokai ir dainos iš karių vagonų
Retai iš gyvulinių vagonų, kuriais buvo gabenami kariai, liedavosi linksmas bei nuoširdus juokas ir dainos. Dažniausiai visus slėgdavo arba mirties baimė, arba skausmingi prisiminimai apie praėjusius mūšius. Tą gruodžio 12-ąją Modanoje viskas buvo kitaip. Po karinių veiksmų Šiaurės Rytų Italijoje į namus atostogų ketino grįžti apie 1 000 kareivių, kurių didžioji dalis (daugiau nei 95 procentai) buvo prancūzai. Po įtemptų karo mėnesių vyrai labai džiaugėsi, jog netrukus pamatys savo šeimas. Iš Turino iki Modanos du lokomotyvai atvežė 19 vagonų atostogų išleistų kareivių. Modanoje abu lokomotyvai turėjo būti sujungti į vieną sąstatą ir keliauti į Lioną, iš kur ir buvo didžioji dalis karių. Tačiau 19 vagonų sąstatui traukti reikalingų poros galingų lokomotyvų tuo metu Modanos stotyje nebuvo. Ir taip nebespėdamas vykdyti karinės vadovybės nurodymų, stoties viršininkas tarsi visai pamiršo "atostogaujančiųjų" vagonus. Beveik parą šie kariai praleido vagonuose. Į miestelį jiems išeiti neleido, kadangi "bet kuriuo momentu" galėjo atsirasti lokomotyvai. Iš tiesų lokomotyvų buvo galima tikėtis tik po kelių dienų. Tačiau tuomet manevravimui prisireikė bėgių linijos, ant kurios stovėjo vagonai, atkeliavę iš Turino. Stoties viršininkui neliko jokios kitos išeities, tik surasti lokomotyvus.
Tankai svarbiau už žmones
Jau beformuojant sąstatą į stotį buvo atgabenta keliolika vagonų tankų. Tankai ginkluotėje tuomet dar buvo naujovė. Juos buvo reikalaujama kiek galima greičiau nugabenti fronto linijos link. Lydraštyje buvo parašyta, jog stoties viršininkas privalo skirti šiam sąstatui dar vieną papildomą lokomotyvą. Atostogauti vykstantiems kareiviams tebuvo paliktas vienas lokomotyvas. Patempti 19 pilnų kareivių vagonų jis dar vargais negalais galėjo, tačiau dėl stabdymo ne vienam kilo nemažai abejonių. Tik trys sąstato vagonai turėjo pneumatinius stabdžius, valdomus iš lokomotyvo. Likę vagonai neturėjo jokių stabdžių ar teturėjo rankinius stabdžius, valdomus atskirai iš kiekvieno vagono. Tokie stabdžiai buvo visiškai neefektyvūs. Sąstato masė bent tris kartus viršijo leistiną. Pagal dabartinius reikalavimus, tokios galios lokomotyvui būtų leista traukti tik keturis kartus lengvesnį sąstatą. Lokomotyvo mašinistas iš pradžių atsisakė traukti sąstatą ir pareiškė niekur nevažiuosiąs, kol nebus skirtas dar vienas lokomotyvas. Pyktelėjęs stoties viršininkas pasiuntė ieškoti kito mašinisto, tačiau laisvų nebuvo. Tuomet pro šalį ėjo vienas karininkas ir pasiteiravo stoties viršininko, kodėl dar tebestovi jo sąstatas. Kai viršininkas paaiškino situaciją, karininkas baisiausiai užsipuolė mašinistą ir pagrasino jam karo lauko teismu, jei šis atsisakysiąs važiuoti. Šiaip civilis galėtų drąsiai spjauti į karininko riksmus, tačiau nereikia pamiršti, jog buvo karo metas. Mašinistui neliko nieko kito, tik išvairuoti sąstatą Liono link...
Į mirtį - didėjančiu greičiu
Pagrindinė geležinkelio linija nuo Turino iki Liono Alpėmis per Mont Cerno tunelį. Pravažiavus šį tunelį, privažiuojama Modanos stotis, esanti jau Prancūzijoje. Po to prasideda lėtas leidimasis į slėnį. Bėgiai pakloti taip, kad išvažiavęs iš Modanos traukinys visą laiką leidžiasi nuokalnėn. Keliose vietose nuolydis gana status (apie 3 procentus). Žmogui ar automobiliui toks nuolydis - nė motais, tačiau sunkiam ir ypač inertiškam traukiniui reikia važiuoti nuolat stabdant. Tuo tarpu sąstato su atostogaujančiais kareiviais stabdžiai buvo toli gražu nepakankami. Mašinistas užgulė stabdžius, tačiau jie ne ką tepadėjo - traukinys nuolat greitėjo. Stabdžiai nė trupučio negelbėjo - jie įkaito iki baltumo ir nuo šio karščio užsidegė kai kurių vagonų apačios. Ką jautė traukiniu važiavę žmonės, sunku ir įsivaizduoti - į mirtį jie lėkė vis didėjančiu greičiu. Vėliau išsigelbėjusieji pasakojo, kad pora jaunų kareivių neatlaikė ir nusišovė - taip sukėlė dar didesnę paniką. Nuvažiavęs apie 6 kilometrus, traukinys pasiekė maždaug 120 kilometrų per valandą greitį. Tai to meto traukiniams buvo pernelyg daug. Pirmasis sąstato vagonas nuvažiavo nuo bėgių, o visi kiti suvirto ant jo. Mediniai vagonai bematant užsidegė. Gaisras buvo labai intensyvus - sugebėjo išsigeltėti tik 180 žmonių. Visi kiti žuvo. Atpažinti pavyko tik 425 kūnus, visi kiti palaikai buvo palaidoti netolimose kareivių kapinėse kaip neatpažinti kariai. Apmaudžiausia, kad jie žuvo jau išgyvenę mūšių baisumus...
Tikslus aukų skaičius nežinomas
Kiek tiksliai žmonių žuvo šioje baisiausioje geležinkelio istorijoje, nelaimėje, jau niekas nebesužinos. Atostogauti išleistų kareivių niekas kruopščiai neskaičiavo, jie tiesiog buvo suvaryti į perkrautus gyvulinius vagonus. Vieni šaltiniai teigia, kad traukinyje buvo apie 800, kiti - apie 1 150 žmonių. Prancūzijos armija oficialiai pareiškė, kad žuvo 583 kariai, tačiau tam prieštarauja jau ir tas faktas, kad kapinėse buvo palaidoti 279 neatpažintų žmonių kūnai. Pridėjus atpažintus kūnus, aukų skaičius kur kas didesnis. Istorikai, remdamiesi liudininkų pasakojimais, yra linkę teigti, kad aukų skaičius buvo artimas 1 000.
Kaltų dėl baisios tragedijos neliko. Dėl akių buvo sudaryta šiokia tokia komisija, tačiau karo metu buvo neįprasta terliotis ir skaičiuoti visas žmonių aukas. Tūkstančio žmonių mirtis prancūzams pasirodė paprasčiausia statistika, ir komisija tepateikė sausą išvadą, jog avarijos priežastis - viršytas greitis. Kaltais nebuvo pripažinti nei karininkas, įsakęs mašinistui išvairuoti aiškiai per sunkų sąstatą, nei stoties viršininkas, nesuradęs lokomotyvo. Beje, stoties viršininkas nuolat graužėsi ir jautėsi kaltas dėl įvykusios tragedijos. Tokio aukų skaičiaus jo sąžinė nepakėlė - po penkiolikos metų jis nusišovė tragedijos vietoje.
