Visą savo žemiškąjį turtą, - per 1,4 mln. dolerių - Amerikos lietuvis Juozas Ručys paliko Lietuvių fondui.
Sulaukęs 91-erių, Juozas Ručys mirė pernai, gruodžio mėnesį, San Francisko mieste. Palikdamas turtą Lietuvių fondui, jis nurodė būtiną sąlygą - įsteigti Juozo Ručio fondą ir iš gaunamų pajamų remti bei skatinti lietuvišką mokslą - lietuvių kalbą, literatūrą, istoriją, tautosaką ir kt.
J. Ručys gimė Balbieriškyje, dirbo atsakingą darbą prekybos firmose, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, prieš Antrąjį pasaulinį karą išvyko į Vieną studijuoti ekonomiką. Karo metu buvo kelių urmo prekybos įmonių viršininkas, vėliau dirbo nukentėjusiųjų nuo karo šelpimo organizacijoje.
Kai paaiškėjo, kad į okupuotą Lietuvą sugrįžti nebebus įmanoma, lietuviai ėmė rūpintis, kaip užsidirbti duoną svetimose šalyse. Lietuvių stovyklose Vokietijoje steigėsi įvairių amatų kursai - siuvėjų, radijo technikų, automobilių mechanikų, spaustuvininkų. Juos steigė lietuviai inžinieriai, o lankė karininkai, teisininkai, ekonomistai, mokytojai, kitokį aukštą išsilavinimą turintys asmenys, supratę, kad pagal jų profesiją susirasti darbo bus sunku.
J. Ručys tokiuose kursuose gavo automobilių mechaniko diplomą. Atvykęs į Ameriką ir dar pasitobulinęs, įgijo lėktuvų mechaniko specialybę. Kaip komercinių keleivinių lėktuvų mechanikas "Pan American Airways" bendrovėje dirbo 25 metus iki pat pensijos (1976 m.).
Visą gyvenimą J. Ručys liko nevedęs. Mylėjo San Franciske apsigyvenusią latvių kilmės operos solistę, tačiau draugystė nutrūko. Vėliau, kaip rašo dienraštis "Draugas", ne viena moteriškė jam piršosi, tačiau nė viena nepaviliojo.
Dirbdamas lėktuvų mechaniku, vakarais, laisvalaikiu, J. Ručys, beveik vien tik savo rankomis pasistatė gražų namą ant kalno pačiame San Francisko mieste. Neturėdamas jokios patirties, jis lankė įvairius kursus - mokėsi statyti, įsivesti elektrą, atlikti kitus darbus. Tame name išgyveno iki pat mirties. Dalyvavo lietuvių veikloje, išsaugojo Lietuvos pilietybę.
Po Nepriklausomybės atkūrimo, J. Ručys keletą kartų lankėsi Lietuvoje, rėmė Tremtinių grįžimo fondą, finansavo knygos apie Sūduvos krašto partizanų kovas leidybą. Svajojo persikelti į Lietuvą, mėgino atgauti savo tėvų žemę, bet vietoj žemės, kaip rašo "Draugas", rado tik nusivylimą Lietuvos valdžia ir valdininkais. Šalia savo lovos visą laiką saugojo maišelį su sauja Lietuvos žemės, paimtos nuo brolio Vytauto kapo. Ir paties J. Ručio pelenai išsiųsti laidojimui šalia anksčiau mirusių brolių ir seserų Panevėžyje.
ELTA
