1990 metų kovo 11-ąją Vilniuje, Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, pasirašytas ir paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas: "Lietuvos Aukščiausioji Taryba, reikšdama Tautos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva yra nepriklausoma valstybė". Šie žodžiai nuskambėjo prieš 18 metų, 22 valandą 44 minutės.
Minint šią dieną paprastai prisimenami ir pagerbiami kovojusieji ir žuvusieji už Lietuvos laisvę. Savaitraštis "Amerikos lietuvis" pakalbino kunigą pranciškoną Julių Sasnauską, kuris jaunystėje už disidentinę veiklą buvo nuteistas pusantrų metų kalėti ir 5 metams Sibiro tremties.
- Įsitraukėte į disidentinę veiklą dar mokykloje. Kaip tai atsitiko?
- Pamažu viskas vyko. Nuo jaunumės girdėdavau, kad Lietuva okupuota, kad tarybų valdžia neteisėta. Nepriklausoma Lietuva buvo idealizuojama... Man niekad nekėlė abejonių Lietuvos statusas, ir kad ta valdžia galbūt nėra amžina. Labai gerai atsimenu Prahos pavasarį - mama išmoko čekų kalbą per mėnesį, kad galėtų klausytis čekų pogrindžio radijo...
Baisu buvo, nors tai vyko toli... Mano mama dirbo valdiškoje įstaigoje - Televizijos ir radijo komitete - bet domėdavosi tais įvykiais, dalindavosi namie su mumis; už Čekoslovakijos ledo ritulininkus sirgdavome... Tai ugdė, rodė, kad galima ne tik tos valdžios nemėgti, bet netgi kovoti su ja. Paskui 1972-ieji, Romas Kalanta... Hipių judėjimas, kurio aš šiek tiek užkabinau, tie laisvės, nesipriešinimo, taikos ir meilės šūkiai - jie plovė sistemos pamatus.
- Kas būtent įtraukė jus į tą veiklą? Ar perspėjo dėl pavojų?
- Viktoras Petkus, Antanas Terleckas... Su A. Terlecku aš daugiausia ir bendravau - man imponavo jo drąsa, kategoriškumas. Jis buvo 30 metų vyresnis, tai galvojo, kokios gali būti pasekmės, buvo pakankamai atsargus. Buvom draugai, jis buvo mano vyresnysis draugas, "mentorius", kaip sakoma, auklėtojas, kuris sakydavo, ką reikia skaityt, kad reikia mest rūkyt, kadangi nori būt Lietuvai naudingas (aš ir mečiau iš karto, negalvodamas). Man pačiam norėjosi dalyvauti, rizikuoti. Net jeigu jis būtų bandęs mane sulaikyti, nebūčiau klausęs - taip romantiška viskas buvo... Jis labai paprastai pasakė - Lietuvos istorija reikalauja, kad mes dabar leistume pogrindžio spaudą - savo, kadangi "Kronika" tiktai kalba apie tikėjimo dalykus, tikinčiųjų teises, to neužtenka, reikia Lietuvai nepriklausomybės, tada išsispręs visi kiti klausimai. To leidinėlio mintis sklandė, sklandė, kol pradėjom spausdinti... Aš net mašinėle nemokėjau rašyt, bet išmokau.
- Jūsų tėvai žinojo apie tai?
- Mama pamatė pakankamai greit, bet nedraudė... Gal baisiau buvo po pirmosios kratos 1977-ais - pamatė, kad visai šeimai nebus saldu. Po to politiniais motyvais mus pašalino iš mokyklos, ir aš baigiau vienuoliktą klasę vakarinėje - kartu su Bogušiu, dabartiniu Seimo nariu. Paskui paėmė į kariuomenę, visus "susėmė", o po metų grįžau dėl ligos ir vėl puoliau stačia galva prie visokių leidinių. 1979-ais suėmė, prasidėjo kratos... Bet ką - atima mašinėlę, aš po savaitės atsinešu kitą ir toliau rašau
- Per dešimtmetį nuveikėte nemažai?..
- 1978-ais grįžau iš kariuomenės, 1979-ais bandžiau stoti į seminariją, bet tada jau buvau pakankamai įsipainiojęs į disidentinį judėjimą, tai man aiškiai pasakė, kad tu čia nesitikėk. Tais pačiais metais, gruodžio mėnesį, ir suėmė. Terlecką - spalio pabaigoj, paskui - mane... Artėjo olimpinės žaidynės Maskvoje, ir reikėjo "išvalyti iš šalies visokius nepageidaujamus elementus". Tuomet tai nebuvo žaidimas, mūsų buvo rimti dokumentai - 45 Baltijos piliečių memorandumas, kurį ir Sacharovas pasirašė, ir kur pirmą kartą viešai buvo pareikalauta Lietuvos nepriklausomybės, minimas Molotovo-Ribentropo paktas. Ir Terlecko šūkis buvo, kad partiją reikia ne šiaip glostyti, o duot į tarpuragę kaip reikiant, kad pajustų. Mes tą sugebėjom padaryti. Tardytojai po to patys ironizuodavo, sakydavo - jūs, du trys žmonės, sugebėjote sudaryt įspūdį, kad Lietuvoje stiprus pogrindis veikia.
Tos kalbos dabar, kad mes buvom nelaisvi, man atrodo nerimtas dalykas - mes buvom visiškai laisvi, mes nieko nebijojom, darėm, ką norėjom daryt, gyvenom, kaip norėjom gyventi tuo metu. Į bažnyčią ėjau - nieks negalėjo nieko padaryti. Rusiškai nenorėjom kalbėti - nekalbėdavom.
Paskui suėmė, nuteisė - mes nedaug gavom palyginus... Tuo metu buvo tokia įprasta "dozė" - jeigu jau teistas anksčiau, tai duodavo 10 metų lagerio ir 5 tremties, arba 7 ir 5. Bet aš buvau jaunas, 20 metų, tai, žinoma, turėjo įtakos. O kai man negalėjo daug duot, tai kartu ir Terleckui negalėjo labai daug: jis gavo 3 metus lagerio ir 5 tremties.
Tremtyje - išsigydžiau nuo rusofobijos, kadangi reikėjo pradėti rusiškai kalbėti. Kitoniškumą pamačiau, supratau, kad pasaulis nėra toks paprastas, nėra dviejų spalvų...
- Ar paskui teko susitikti su tais žmonėmis, su kuriais buvote tremty?
- Bendrauju dar ir šiandien. Galima sakyti, gražiausi mano gyvenimo metai ten prabėgo. Buvo sunku išvažiuoti. Skridau lėktuvu (sesuo atvažiavo manęs pasiimti) ir verkiau... Penkeri metai - visokių ten ir įsimylėjimų būta, ir bendravimų, ir atradimų, ir praradimų, ir nuopuolių, ir pakilimų... Bet gerai, kad aš turėjau tikslą - stoti į Seminariją, tai mane sulaikė nuo bet kokių minčių apie pasilikimą. Šalia buvo ukrainietis tremtinys, kuris pasiliko, vedė... Dabar kai galvoji, tas gyvenimas būtų buvęs be perspektyvos visiškai. Bet nieko negaliu pasakyti apie ypatingą vargą - kiti pasakojo, kaip juos trankydavo, kaliniai užpuldavo - man viskas palyginus lengvai praėjo, nė tų baisių etapų nebuvo! Be to, jaunesnis viską lengviau pakelti gali.
Nuo 16 - 17 metų mąsčiau apie kunigystę. Tai buvo dalis kovos, mačiau šalia kunigus kovotojus - monsinjorą Svarinską, kunigą Tamkevičių, kitus, kurie tuo metu man labai darė įtaką. Paskui, žinoma, keitėsi požiūris į kunigystę, atsirado papildomi motyvai. Monsinjoras Vasiliauskas vis kartodavo: "Niekad gyvenime aš taip gražiai nesimeldžiau, mano gražiausios maldos sudėtos tremty, mano gražiausios draugystės buvo lagery". Ir aš supratau, ką jis norėjo pasakyti.
