Remigijus RAINYS
Krakėse (Kėdainių r.) gyvenantis medžio drožėjas ir skulptorius Vytautas Ulevičius (72 m.) savo drožinių jau seniai nebesuskaičiuoja. Du kartus medinėmis "Meistrų meistro" karūnomis karūnuotas menininkas tikina, jog drožti pradėjo ankstyvoje vaikystėje, kai kažkur prasimanė pirmąjį peiliuką. Niekur drožinėti nesimokiusio berniuko darbeliai buvo tokie išraiškingi, kad juos pamačiusi Vytauto mama pradžioje liepdavo sūnui eiti ir atiduoti tuos drožinius tiems, neva iš ko jis juos paėmęs. V. Ulevičius juokiasi, kad vėliau jam įtikinėti reikėjo ne tik mamą. Sovietmečiu, jau tapęs garsiu drožėju, meistras ilgą laiką negalėjo įstoti į liaudies dailininkų gretas, mat jų vadovai buvo įsitikinę, jog Vytautas mažų mažiausiai yra baigęs Dailės institutą.
Erelis tūpė žvirbliu
"Tad vieni rūpinasi savo aukštojo mokslo diplomų pripažinimu, o man reikėjo įrodinėti savo bemokslystę", atvirai šaiposi barzdočius, čia pat pridurdamas, jog niekas iš tuštumos neatsiranda - kurdamas kiekvieną savo skulptūrą jis perskaitydavo apie būsimą herojų viską, ką tik galėdavo surasti. V. Ulevičius gali daug papasakoti apie kiekvieną bet kurio jo išskaptuoto kryžiaus detalę, mat bet kuri smulkmena turi savo sakralinę reikšmę.
Vytautas puikiai išmano ir stačiatikių simbolius, kuriuos išstudijavo, kai gamino kryžius Viktoro Uspaskicho užsakymu.
Skulptorius tikina, jog jį nuvylė ne tik šis politikas, bet ir visa Darbo partija, kurios deklaruojamiems tikslams V. Ulevičius pradžioje karštai pritarė. Tačiau greitai paaiškėjo, jog sąžiningų politikų ir valdininkų Lietuvoje tikrai nedaug, nes daugelis kovoja tik už savo kėdę ir vietą prie lovio.
Todėl toks liūdnas ir V. Ulevičiaus išdrožtas Liberalų demokratų partiją simbolizuojantis erelis. Pernelyg staigiai ir aukštai pakilęs R. Pakso erelis tiksliai nežinojo, į kurią pusę skristi, todėl jam ir teko tūpti žvirbliu.
Anot meistrų meistro, kiekvienas veikėjas stengiasi susikurti savo partiją, tad daugelis jų viena nuo kitos skiriasi tik pavadinimu. Todėl savo sodybos kieme, tarp kitų skulptūrų, Vytautas įkurdino ir pasimetusį rinkėją, kurį simbolizuoja miške pasiklydęs ir pagalbos besišaukiąs grybautojas.
V. Ulevičius įsitikinęs, jog paprastu žmogumi besirūpinančios vyriausybės Lietuvoje dar nebuvo ir veikiausiai niekados nebus, nes kiekvienas prasimušęs į valdžią stengiasi gyvenimą pagerinti tik saviškiams. Skulptorius juokauja, kad susipažįstant su nauju žmogumi derėtų pasiteirauti, ar jis ne koks viršininkas, ir gavus teigiamą atsakymą, drąsiai tvoti kumščiu jam į nosį. Nekaltai nukentės tik koks vienas iš šimto, kurio vėliau bus galima atsiprašyti.
Savo sode įkurdintą išraiškingą išdrožinėtų velniūkščių grupę V. Ulevičius su neslepiama ironija vadina jau atsistatydinusia tryliktąja Pragaro vyriausybe, kuriai vadovavo pats A. M. Belzebubas. Tačiau autorius prašo "velniškojo skaičiaus ministrų kabineto" nepainioti su buvusia kito AMB komanda. Žinia, jog tas premjeras garsėjo aistra medžioklei, o Vytauto išdrožtasis - ant trišakio pamovęs laiko žuvį.
Saugojo durnaropę
Savo kūriniuose užmaskuoti norimą išreikšti mintį V. Ulevičius išmoko dar sovietmečiu, kai daugelis jo bendraminčių net tarpusavyje dažniau bendravo Ezopo kalba.
Anot Vytauto, visi žinojo, jog anuomet geriausi lietuviškos mėsos gaminiai keliaudavo į Maskvą ir Leningradą. Tris milijonus gyventojų turėjusi respublika faktiškai maitino šiuos daugiamilijoninius miestus. Tačiau labiausiai V. Ulevičių papiktino žinia, jog kartą visas vagonas delikatesinių mėsyčių buvo išbrokuotas tik todėl, jog tenykščiai ekspertai pasigedo vieno prieskonio. Tuomet skulptorius ir sukūrė skulptūrą "Gegužiukas", kurioje pavaizduotas mažame lizdelyje įsitaisęs storulis gegutės vaikas ir jį maitinantis mažas paukščiukas. Nors žinovams užuomina buvo suprantama, tačiau sovietiniai valdininkai skulptūrą gyrė ir postringavo apie neva taikliai pašieptą visuomeninio darbo vengiantį veltėdį.
Dideliu skandalu vos nepasibaigė ir anuometinės TSRS 60-mečio jubiliejui sukurto kūrinio epopėja. Vytautas tuomet išdrožė milinėmis iki žemės dėvinčių Raudonosios armijos kareivių saugomus Kremliaus bokšto vartus, ant kurių puikavosi nuostabus gėlės žiedas. Už šią skulptūrą meistras buvo ypač giriamas įvairaus rango sovietinės nomenklatūros veikėjų. Darbas keliavo iš parodos į parodą, o jo autorius buvo premijuotas. Tačiau į jubiliejinę parodą Maskvoje "Kremlius" taip ir nenukeliavo, mat tarp Vilniuje vykusios parodos lankytojų buvo ir žinomas gamtininkas, kuris atpažino, jog ant Kremliaus vartų "žydi" durnaropė. Tuomet V. Ulevičius ilgokai su nerimu laukė galimų represijų, tačiau taip ir liko nenubaustas. Tuometiniai valdininkai apsimetė, jog nieko nesuprato, tik premijuotą darbą tyliai pašalino iš ekspozicijos.
Įvertino "naujieji lietuviai"...
Skulptorius mano, jog nei kiek ne blogiau kvaileliais apsimetinėja ir dabartiniai valdžios ponai, kurie jo alegorinius kūrinius traktuoja taip, kaip jiems labiau patinka. Todėl, kai vienas iš buvusių iškilių Sąjūdžio veikėjų, apžiūrinėdamas Vytauto drožinius, pagyrė dar 1989 metais padarytą skulptūrėlę, vaizduojančią paprastą lietuvį, kuriam ant galvos užmesta raudona sovietinė vėliava, į rankas įbruktas kūjis ir pjautuvas, o kojos supančiotos grandinėmis, V. Ulevičius jam prikišo, jog šis kūrinys aktualus ir dabar. Tereikia vėliavą perdažyti į trispalvę, o vietoj kūjo su pjautuvu nukalti kryžių.
Simboliška, jog sugebėta pavogti ir V. Ulevičiaus sukurtą varinį kryžių, kuris buvo pastatytas garsiajame Baltijos kelyje. Tomis neužmirštamomis dienomis 7 tonas sveriantį kryžių skulptoriaus vadovaujamos dvi brigados iš varinių vamzdžių suvirino per 3 paras. Darbininkai keitėsi, o pats meistras iš gamybos vietos nesitraukė nė akimirkai. "Naujieji lietuviai" šį darbą įvertino iš savo varpinės: vieną naktį atvažiavo su keliamuoju kranu, kryžių nupjovė ir 7 tonas vario pardavė už markes kaip spalvotojo metalo laužą. Atkuriant šią tautos relikviją, kryžius buvo pagamintas iš paprasto metalo. Gal todėl V. Ulevičius ir Lietuvos karalių Mindaugą pavaizdavo miegantį...
