MEILĖ TOKS GYVENIMAS .......................................................................
Prostitutės filosofija: viskas dėl nelaimingos meilės
Irena ZUBRICKIENĖ
Deimantės (22 m.; vardas pakeistas), pastaruosius 4 metus gyvenančios Italijoje, pavardė figūruoja vienoje baudžiamojoje byloje, kuri šiuo metu tebeklaidžioja po Lietuvos teismus. Du suvalkiečiai kaltinami dėl prekybos žmonėmis - organizavę vienos 18 metų merginos kelionę į Vokietiją dirbti prostitute, prieš tai merginą tam "ruošę" savo namuose. Deimantė - tik liudininkė šioje byloje (dalyvavo bendroje puotoje), nepalaikanti nukentėjusios merginos pozicijos. Ji linkusi kategoriškai tvirtinti: tik su tikrove nesusitaikantys tėvai verčia aštuoniolikmetę kaltinti tuos du vyrus, o pati ji esą ir šiandien svajoja tik apie prostitutės darbą. Tiksliau - uždarbį.
Artimieji nežino
- Jeigu ne mano klientai, seniai būčiau sugrįžusi į Lietuvą, nes kitoks darbas tiek pelno man nenešė, - pasakojo pati prostitute Italijoje dirbanti Deimantė. - Bandžiau ir ponų namus tvarkyti, ir senelius prižiūrėti, bet tvirčiausiai jaučiuosi tik pasinėrusi į perkamos meilės verslą. Jeigu per mėnesį neužsidirbu 10 tūkstančių eurų, baru save už tingėjimą.
Deimantė pasakojo gyvenanti gražioje kaimo vietovėje, o į tarnybą (taip ji vadina keliones pas klientus) važinėjanti savo automobiliu. Jos klientai - dažniausiai vis tie patys vyrai, kurie pasikviečia paskambinę. Klientų ratas plečiasi labai pamažu. Prostitutės "darbas" vyksta ir viešbučiuose, ir klientų namuose. Kartais iš jų į savo namus mergina parvyksta ne po kelių valandų, o po visos nakties. Tada jos piniginė būna pasipildžiusi neįprastai didele pinigų suma. Kai kurie klientai būna itin dosnūs - Deimantei duoda kone dvigubai daugiau, nei ji pati įkainoja parduodamas glamones. Buvę, kad pluoštelį pinigų mergina gavo net neatlikusi prostitutės pareigos - klientui užtekę tik matyti ją šalia, vaišintis alkoholiu ir kalbėtis.
Deimantės teigimu, jos klientai - didesniuose Italijos miestuose gyvenantys verslininkai, įvairių įstaigų tarnautojai. Ne kartą merginai tekę aptarnauti ir į varžybas atvykusius sportininkus, o žinomų politikų ar kokių nors scenos žmonių nepasitaikę. Netekę netikėtai susidurti ir su Italijoje viešinčiais lietuviais, o pažįstami lietuviai, šiuo metu irgi gyvenantys Italijoje, Deimantės įsitikinimu, apie jos užsiėmimą gali tik įtarti. Jie gyvena kitose vietovėse, Deimantė su jais susitinka tik savaitgaliais.
- Nei ten sutikti lietuviai, nei mano tėvai ar draugai Lietuvoje nežino, kuo aš dirbu, - tikino Deimantė. - Vieniems sakau, kad Italijoje toks pelningas yra barmenės darbas, kitiems - kad konsumatorės - klientų viliotojos ir linksmintojos. Žinau, kad tikroji tiesa labai skaudintų mano tėvus, todėl ir meluoju.
Tikra meilė - tik vieną kartą
Deimantė akcentavo, kad užaugo dorovę ir tikėjimą puoselėjančioje šeimoje. Pati, būdama vyresniųjų klasių moksleivė, piktindavosi klasės draugių juokeliais apie neištikimybę, apie už nosies vedžiojamus bernus, o kalbos apie prostituciją jai kėlė pasibjaurėjimą. Apie vieną miesto merginą tuo metu visi sakydavo, kad ji - prostitutė. Tada, anot Deimantės, ji net nuo stalo būtų pakilusi, jeigu kokioje nors kavinėje būtų prisėdusi ta mergina. O bendramokslio mama buvo aprašyta vietos laikraštyje kaip teismo bausmę gavusi prostitučių globėja - ji Deimantei irgi buvo tik verta pasmerkimo.
- Viskas mano galvoje ir gyvenime apsivertė aukštyn kojom, kai nudegė mano svajonių sparnai - kai tapau nelaimingos tikrosios meilės, tokios, kokia gali būti tik kartą gyvenime, auka, - priežastį, pakeitusią jos požiūrį į prostituciją, aiškino Deimantė. - Maždaug prieš tiek pat laiko, kiek pardavinėju savo kūną, aš palaidojau savo mylimąjį. Jis pateko į avariją, kai skubėjo į Vilnių pasitikti manęs, grįžtančios iš užsienio. Tuo metu į Italiją važinėdavau tikrai tik "ilgesnio" pinigo, kurį gaudavau prižiūrėdama neįgalius senelius, nes Lietuvoje darbo neradau (esu baigusi tik vidurinę). Žinoma, traukė ir užsienio egzotika, galimybė pažinti daugiau pasaulio.
Anot Deimantės, tada jos darbai Italijoje užtrukdavo po kokius 3 mėnesius, o viešnagė Lietuvoje - kelias savaites. Širdies draugas į užsienį nesirengė, nes prižiūrėjo sunkiai sergančią mamą, o ir gerai apmokamą darbą turėjo. Jis vis vylėsi, kad netrukus Deimantė sugrįš į Lietuvą visam laikui.
Palaidojusi mylimąjį, Deimantė, pačios žodžiais, palaidojo ir save, ir puoselėtas rožinio gyvenimo viltis. Nepakėlusi didžiulio skausmo, ne vieną naktį praleidusi prie mylimojo kapo, ji žudėsi. Išgelbėjo namiškiai. Po to - netrumpas gydymasis ligoninėje ir sanatorijoje.
- Šis ilgas skausmo ir vidinės kančios laikotarpis manyje pagimdė tolesnio mano gyvenimo viziją: daugiau niekada nemylėsiu, nes tikra meilė būna tik kartą gyvenime, visą laiką gyvensiu viena iš pagarbos savo žuvusiam mylimajam, mylėdama tik jo prisiminimą, - didžiuodamasi savita filosofija kalbėjo Deimantė. - Pardavinėjamas kūnas - tai mano kelias iš dvasinių kančių pragaro, kartu - pats geriausias pragyvenimo šaltinis, leidžiantis nesijausti kam nors skolingai. O prabangios buities man nereikia - tai nepalengvintų meilės kankinės, pasišventusios vienatvei, dalios.
Prostitucijos problema mažėja?
Nereikia abejoti, kad tokių deimančių, savitai suprantančių išsivadavimo iš įvairių problemų kelius ir susigundžiusių didesniu uždarbiu, Lietuvoje yra ir daugiau. Galbūt todėl teismuose bliūkšta sąvadavimo, įtraukimo į prostituciją, prekybos žmonėmis bylos - prostitutės nelinkusios liudyti, nes dauguma nenori prarasti savo pragyvenimo šaltinio. Kaip pastebėjusi Vilniuje įsikūrusio Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Ona Gustienė, į prostitucijos liūną dažniausiai patenka žemesnio išsilavinimo, patiklios, tikrojo gyvenimo kelio nerandančios merginos ir moterys, susikuriančios savo kasdienybės taisykles lyg savotišką pasiteisinimą.
- Taip yra dėl išplitusios vartojimo kultūros - jaunos mergaitės nori kuo greičiau sublizgėti; Lietuvoje plinta susvetimėjimas visuomenėje, šeimoje, perkainotos vertybės. Mergaitės, nerasdamos palaikymo, pasuka klaidingu keliu, - sakė O.Gustienė. - Tokioms neabejotinai reikalinga dvasinė pagalba.
O. Gustienė pasidžiaugė, kad pastaraisiais metais Lietuva pripažinta geriausiai kovojanti su prekyba žmonėmis ir prostitucija: ji iš trijų Baltijos valstybių daugiausia dėmesio skiria minėtai problemai. Tai rodo įvairių institucijų statistika. Štai Vidaus reikalų ministerijos sekretoriaus Stanislovo Liutkevičiaus teigimu, 2002 - 2004 metais nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis ir prostitucijos iš Baltijos regiono buvo 700 - 800 asmenų, o 2005 - 2008 metais - jau tik 50-70. Duomenys renkami iš įvairių šaltinių: užsienio partnerių, policijos tyrimų, nevyriausybinių organizacijų. Informacija kaupiama tam tikroje duomenų bazėje ir yra anoniminė. Dėl to, kaip teigė S. Liutkevičius, tie duomenys galėtų būti objektyvūs.
Galėtų. Bet vargu ar yra. Juk šie skaičiai liudija tik tokius prostitucijos ir prekybos žmonėmis atvejus, kai merginos ir moterys "dirba" prižiūrimos sąvadautojų. O deimančių atvejai, kai jos "dirba" be vadinamųjų stogų - tik sau, savo noru, niekuo nesiskųsdamos ir nieko neįskųsdamos - lieka šalia oficialiosios statistikos.
Nuotrauka iš redakcijos archyvo
2008 10 08
