Alanas Žarvis buvo savimi patenkintas žirgų augintojas. Tarp kitų vertingų arklių, jo arklidėse nerimo tikras stebuklas, puikusis Žardinas. Šis tik ketverių metų žirgas savo savininkui jau atnešė daugiau nei 100 000 eurų. Tokio amžiaus žirgai laikomi labai jaunais. Taigi buvo galima iš anksto numatyti, kad dar daugelį metų laimingajam Alanui Žarviui jis garantuos puikias pajamas.
Deja... Praėjusio sezono viduryje Žardinas tiesiog akyse ėmė silpti, tačiau atvykęs veterinaras nenustatė jokios ligos. Gyvulys sveikut sveikutėlis: puikūs raumenys, stipri širdis, ilgos kojos tvirtos, be jokių sužeidimų. Kaip suprasti jo apatiją varžybų metu? Jis nebeužima pirmųjų vietų, kad ir koks žokėjus ant jo sėdėtų. Alanas Žarvis - geras, kantrus treneris, todėl stengiasi rasti viso to priežastis... Stebėdamas žirgą jis galiausiai priėjo išvadą, kad tai nervinė depresija. Šią diagnozę patvirtino ir veterinaras. Jis pareiškė, kad depresija - dažna arklių bėda. Laukinėmis sąlygomis šie gyvuliai gyvena didelėmis kaimenėmis, kuriose labai stiprūs tarpusavio ryšiai ir arkliai mažiau pažeidžiami. Prijaukinus šie primityvūs instinktai galutinai neišnyksta, todėl dauguma arklių sunkiai pakelia vienatvę.
Vieną dieną Alanas nusprendžia savo dukrelei padovanoti seniai jos prašomą ponį. Taip apvalutis, kresnas, trumpomis kojomis ir pasišiaušusiais šviesiais karčiais Henris atsiduria Alano Žarvio arklidėse. Dukrelė jį dievina ir nieko nelaukusi pradeda jodinėti žirgyno alėjomis. Kartą ji susitinka panarinusį galvą, vos velkantį kanopas Žardiną. Šis susitikimas įsimintinas. Tarp Žardino ir Henrio gimsta meilė iš pirmo žvilgsnio! Žirgas džiaugsmingai sužvengia, o ponis ima pritariamai linkčioti galvą... Gyvuliai pasižiūri vienas į kitą ir pradeda uostytis. Trumpai tariant, pasireiškia toks besąlygiškas susižavėjimas vienas kitu, kad vos pavyksta juos išskirti. Šią sceną stebėjęs Alanas Žarvis supranta iš šios užgimusios aistros turėsiąs naudos. Jis nesvarstydamas įkurdina Henrį viename aptvare su Žardinu... Po treniruotės čempionas grįžta į savo aptvarą ir radęs ponį Henrį triukšmingai išreiškia savo džiaugsmą. Nuo to laiko jie neišskiriami: kartu ėda, kartu miega, o Henris niekada nepraleidžia Žardino treniruotės. Alanas juokauja, kad jeigu būtų įmanoma, jie vaikščiotų susikibę rankomis. Henrio dėka ristūnas atgavo savo formą ir vėl nepralenkiamas hipodrome. Savininkas jį įtraukė į lapkričio mėnesį Melburne vyksiančias pasaulines žirgų lenktynes. Suprantama, Henris vyks drauge. Alanas Žarvis tiki, kad papildoma investicija atsipirks su kaupu... Žinoma, prieš išvykdami abu draugai privalo praleisti dvi savaites karantine. Tiesą sakant, Žardinui tas pat, laimės ar ne. Svarbu, kad girdės savo draugo žvengimą.
