Sigitas STASAITIS
Vaikai įžymybėmis tampa tik dėl rimtos nelaimės. Prieš trejus metus Šiaulių rajone gimęs Nedas Navickas šią žiemą buvo patraukęs visos šalies dėmesį - berniukas merdėjo nuo išsekimo bei artimųjų nemeilės. Prieš dvejus metus šį pasaulį išvydusi Rasytė tilpo ant delno ir svėrė vos 450 gramų!
Didžiulėmis medikų pastangomis Nedas buvo išgelbėtas. Raselė, visų nuostabai, taip pat išgyveno ir baigia prisivyti bendraamžius. "Akistata" aplankė abu šiuos likimo nuskriaustus vaikus ir pasidomėjo, kaip jiems sekasi šiandien.
Tilpo ant delno
Gydytojai nujautė, kad Janina Urbonienė pagimdys neišnešiotą kūdikį, tačiau kad patį mažiausią Lietuvoje - netikėjo niekas. 2000-ųjų gegužės 16-ąją Vilniaus universitetinėje moterų klinikoje po Cezario pjūvio pasaulį išvydo 28 centimetrų ūgio ir 450 gramų svorio mažylė. Galima įsivaizduoti, kaip sujudo medikai, kurie net ir 2 000 gramų naujagimį laiko per anksti šiame pasaulyje atsiradusiu potencialiu ligoniu. Mažylė buvo nedelsiant įdėta į kiuvezę (liaudiškai vadinamą inkubatoriumi) ir ten prižiūrima. Gydytojai J. Urbonienę taktiškai perspėjo, kad nors šiandieninė medicina ir toli pažengusi, tačiau ne visagalė... Naujagimė neturėjo net čiulpimo reflekso, kvėpavo tik ventiliuojama specialiu aparatu, kaip ir daugumai neišnešiotų naujagimių, jai buvo ne iki galo išsivysčiusios akutės. J. Urbonienė su vyru nusprendė savo bejėgį pypliuką kuo greičiau pakrikštyti, kad, jei numirtų, jam atsirastų kertelė Danguje. Mažai kaip rasos lašelis mergaitei buvo išrinktas Rasos vardas, o virš kiuvezės palinkęs kunigas mažylę pakrikštijo šventos Marijos vardu.
Rasa Marija pasirodė turinti charakterį ir visagalei mirčiai pasiduoti nesiruošė. Po mėnesio mergytė buvo perkelta į Santariškių neonatologijos kliniką, kur toliau tęsė kovą už savo gležną gyvybę. Medikai Raselei nustatė neišnešiotų naujagimių retinopatiją ir mamą išgąsdino - pranešė, kad dukrytė gali likti akla, geriausiu atveju, prastai matys. Suėjus 15 savaičių, buvo operuotos abiejų akučių tinklainės. Operacija pavyko - nuo to laiko Rasytė ėmė pati dairytis po pasaulį ir dar sparčiau augti. Klinikų kiuvezėse ji gerokai pasitaisė - po keturių mėnesių, kai buvo išimta, jau svėrė 2,75 kilogramo. Toks mergaitės svoris visus džiugino, kita vertus, normalus kūdikis juk jau gimsta vidutiniškai pusketvirto kilogramo. J. Urbonienei nebuvo lengva. Išrašyta iš ligoninės mažylė neturėjo jėgų net išsituštinti, tad mamai tekdavo padėti klizmute. Matydami, kaip sunku auginti tokį vaiką, Vyganto Urbono tėvai, Rasytės seneliai, pasiūlė apsigyventi jų bute Šiauliuose. Nuo to laiko pati mažiausia Lietuvos mergaitė - šiaulietė.
Šiame mieste atsirado gerų žmonių - vienos kūdikių maistu prekiaujančios įmonės darbuotojai ėmė šefuoti J. ir V. Urbonų šeimą, dovanoti specialių "HIPP" mišinėlių. Dar ir dabar, bebaigiančiai antruosius metus, Rasytei firma kas mėnesį skiria maisto beveik už 600 litų. Šiuos mišinėlius ėmusiai gerti mergaitei nustojo užkietėti viduriai. Nuo septinto gyvenimo mėnesio mažylė jau kimšo košeles su veršiena, gėrė morkų gėrimą ir nustebino medikus, nes išvengė beveik visus neišnešiotus naujagimius persekiojančios mažakraujystės. Savo pirmąjį gimtadienį mergaitė šventė būdama 6 kilogramų svorio ir 63 centimetrų ūgio. Tiesa, vaikščioti pradėjo vėlai - pusantrų, tačiau kai pradėjo, iki šiol nesustoja. Raselė suka ir suka ratus po kambarį, mat rūpesčių labai daug: reikia pernešti žaislus, pavartyti žurnalus, patikrinti, kas vertingo mamos rakinėje, ir pamyluoti brangiausią lėlę. Janina Urbonienė korespondentui paaiškino, jog ta lėlė - ne tik žaislas, bet ir simbolis. Ji su vyru lėlę neseniai pamatavo - 28 centimetrai. Lygiai tiek, kokio ūgio gimė Rasytė.
Dabar Rasa Marija jau prakutusi. Naktį gerai miega, pokaičio dieną prigula tik kartą. Tegul mergaitė dar kalba savais, svetimiems nesuprantamais žodžiais, tačiau užsukanti logopedė paguodžia, kad tai - laikina. Akutės iš tikro silpnokos - gydytoja paskyrė akinukus, kuriuos, visų nuostabai, mažylė mielai nešioja. Rudeniop Rasa Marija oriai žingsniuos į specialų vaikų darželį, kur lavinasi regos sutrikimų kamuojami mažieji šiauliečiai.
Maloniai žurnalistą priėmę mergytės tėvai nebuvo linksmai nusiteikę - kiek V. Urbonas nemina Darbo biržos ir įvairių įmonių slenksčių, niekur neranda darbo. Sutuoktiniai neslepia, jog vasarą planuoja mažąją dukrytę palikti globoti seneliams, ir vykti į Švediją skinti braškių. Janina su Vygantu džiaugtųsi, jei atsirastų žmonių, kurie jau yra Skandinavijoje uždarbiavę, ir galėtų pasidalinti patirtimi, kaip svečioje šalyje nepražūti.
Išmoko juoktis
Nedas Navickas žvaigžde tapo ne iš karto. Jis, kaip ir Raselė, gimė po Cezario pjūvio, taip pat buvo silpnas, augo kiuvezėje, nes irgi savarankiškai nekvėpavo. Dėl kažkokių pasąmonėje slypinčių priežasčių (gal yra nuo vyrų nukentėjusi?) Nedo mama Nijolė Navickienė (28 m.) pati neslepia nemylinti berniukų. Mergaitės - kas kita. Abi Nijolės dukrytės gražios rubuilės, o štai pamačiusi, jog pagimdė sūnų, N. Navickaitė iš apmaudo net apsiverkė. Nemylimas berniukas mažai valgė, buvo nervingas ir nuolat verkė. Susidarė užburtas ratas - kuo dažniau Nedas sriūbavo ir sirgo, tuo mažiau motina jį mylėjo ir prižiūrėjo. Kuo mažiau ji berniuką prižiūrėjo, tuo daugiau tas sirgo ir kėlė rūpesčių. N. Navickaitė su Nedu ir abiem dukromis per pastaruosius porą metų gal penkis kartus kraustėsi iš vieno būsto į kitą, todėl pediatrai Nijolės vaikus pametė iš akiračio. Praėjusį rudenį Nedas visai sulyso, viską ką suvalgęs išvemdavo, o N. Navickaitė į tai nebekreipė dėmesio. Berniukas, ko gero, būtų tyliai sau pasimiręs, jei ne Kuršėnų pediatrė Rima Katkienė. N. Navickaitė yra vieniša motina, todėl šiemet sausį ji užsuko pas R. Katkienę paprašyti pažymos, kad galėtų gauti socialinę pašalpą už vaikus. Gydytoja paprašė pirma parodyti vaikus. N. Navickaitė atvedė savo išpopintas mergaites, o merdintį Neduką palikusi namie pamelavo, kad vaikas išvežtas. Laimei, R. Katkienė - sąžininga gydytoja. Ji pagrasino tol neduosianti pažymos, kol nepamatysianti berniuko. Neturėdama ką daryti N. Navickaitė atvežė Nedą, kuris jau neturėjo jėgų ne tik sėdėti, bet ir kalbėti.
Į Šiaulių ligoninės Vaikų reanimacijos skyrių reanimobiliu skubiai atvežtas Nedas greitai atsigavo ir sustiprėjo. Gydytojai vaikui nustatė kraštutinį išsekimą bei su juo susijusias ligas, galinčias turėti įtakos visam gyvenimui. Mėnesį pragulėjęs Šiaulių vaikų ligų klinikoje Nedas priaugo 4,5 kilogramo ir 3 centimetrus ūgio ir dabar sveria per 10 kilogramų. Prieš kelias dienas vaikas apgyvendintas Šiaulių apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Šių namų direktorė Audronė Kardašienė pripažino, kad N. Navickaitė čia sūnaus dar nė karto neaplankė, tačiau dėl berniuko bėdos kaltina ne vien Nijolę.
- Navickaitei iškelta baudžiamoji byla, tačiau kodėl ji viena padaryta atpirkimo ožiu? - logiškai klausė A. Kardašienė. - O kur buvo abi Nedo močiutės, negi nematė, kad berniukas akyse nyksta? O kur žiūrėjo Nedo tėvas? Nijolė nėra degradavęs žmogus, reiktų, kad visuomenė ją ne vien uitų ir kaltintų, bet ir padėtų atsistoti.
Paklausta, kaip dabar jaučiasi Nedas, direktorė korespondentą palydėjo į grupę, kur atsikėlę po pietų miego mažyliai solidariai sėdėjo ant puodukų. Nedas visus "reikalus" atliko pirmas ir nulėkė į grupę žaisti. Kiek pašnairavęs į žurnalistą, berniukas labai greitai įsidrąsino ir įsitaisė jam ant kelių. Pasirodo, Nedukas moka puikiai piešti, kalbėti, dėlioti kaladėles. Ir juoktis. Vaiko nebegalima atpažinti. Reanimacijos skyriuje jis buvo piktas sulysėlis, paliestas tik šaukė ir nė su kuo nebendravo. Šiandien Nedas - atkutęs papūstažandis, visų auklėtojų vadinamas numylėtiniu bei žvaigžde.
