Politologai Mauzeris su Sūrskiu nusprendė išnaudoti Lietuvos išteklius – įkurti modelių agentūrą „Tūkstantis ir viena naktis su šeichu“. Jei šis verslo planas nepasiteisins – imsis vaizduojamojo meno kaip Čipindeilai, tik už pinigus.
Mauzeris: Sūrski, sukuriam ką nors tokio maštabiško, kas liktų ateities kartoms.
Sūrskis: Puikus pasiūlymas, laukiau šito pasiūlymo, o ką konkrečiai siūlot?
Mauzeris: Nu kuriam kokį „Rotary“ klubą.
Sūrskis: Oi, ne, aš nei rotoriais, nei statoriais, nei motorais neprekiausiu. Nepatinka man tepaluotos panagės. Kurkime geriau modelių agentūrą.
Mauzeris: O kokiais čia modeliukais tamsta prekiausi? Traukiniukų, lėktuviukų ar mašiniukų?
Sūrskis: Ot durna pelė... Žmogaus modeliais – mergom. Dabar šitas biznis lenkia naftos, ginklų ir narkotikų biznį kartu sudėjus.
Mauzeris: Nieko nesuprantu, kaip tu parduosi tuos žmonių modelius. Mergos gi gyvi žmonės, jos mąsto ir gali nesutikti būti parduodamos.
Sūrskis: Cha cha cha. Jos nesutinka būti parduodamos tik tol, kol pasą ant rankų turi. Nuveži visas į Dubajaus turgų, išdėlioji ant prekystalio, prieina pilvotas apžėlęs šeichas, apžiūri ir sako rodydamas pirštu: „This modelį for me“. Į kitą duria pirštu: „Or this – for my... tarnas“.
Mauzeris: Betgi čia biškį nusikalstama... Gaunasi kaip prekyba žmonėmis.
Sūrskis: O kai sovietmečiu džinsais prekiavai, tai irgi buvo nusikalstama spekuliacija. Pasikeitė laikai – vadinosi biznis. Pasikeitė ir šitoje srityje laikai. Vis tik pasaulis nestovi vietoj.
Mauzeris: Jo, neturim Lietuvos gamtos išteklių, turim tik darbščius žmones, kuriuos reikia išnaudot...
Sūrskis: Jo, o agentūra vadinsis arabiškai: „Tūkstantis ir viena naktis... su šeichu“.
***
Mauzeris: Nu, mielas Sūrski, ar jau nusipirkote bilietus...
Sūrskis: ...kokius? Teleloto? Teleloto aš perku kas savaitę. Aš jau turiu pagrindo keikti valdžią, bo nė karto nieko neišlošiau. Engia darbo žmogų pro visus galus.
Mauzeris: Ne, kolega, aš noriu paklausti, ar tamsta nusipirkot bilietus į Čipindeilus.
Sūrskis: O kas čia per... loterija?
Mauzeris: Čia ne loterija, čia menas... vaizduojamasis menas. Išeina į sceną pulkelis gražių vyrų ir meniškai nusirenginėja, meniškai maskatuodami.
Sūrskis: Kuo, dovanokit, maskatuoja?
Mauzeris: Uodegytėmis.
Sūrskis: O tai kur čia menas? Nusirengti ir maskatuoti.
Mauzeris: Gerai, paimkim bukvalią analogiją. Ar tu esi nupaišęs ir pardavęs nors vieną paveikslą?
Sūrskis: Du... nupiešęs, bet niekas nepirko.
Mauzeris: O už Pikaso paveikslus mokami milijonai, nors piešia taip pat negražiai, kaip ir tu.
Sūrskis: O tai kur čia esmė?
Mauzeris: Esmė yra mene. Vat jeigu tu išeisi į sceną, nusiplėši drabužius ir maskatuosi, visi žvengs. O kai tą daro Čipindeilai, visos bobos klykia iš malonumo.
Sūrskis: Bet aš gi viską tą patį turiu, kaip ir Čipindeilai... Kodėl iš manęs neklykia?
Mauzeris: Tai nusipirk bilietą už 100 litų ir pamatysi.
Sūrskis: O čia padoru eiti?
Mauzeris: Taip, čia gi menas. Jeigu namie vartai pornografinio žurnalo nuotraukas, tai nepadoru. Bet jeigu jos sukabintos ant sienos ir pavadintos paroda, viskas padoru.
Sūrskis: O man reikės klykt?
Mauzeris: Žinoma, kitaip visi gali pagalvoti, kad nesupranti meno.
Prie „Dviračio šou“ kūrimo prisidėkite ir jūs. Siųskite savo idėjas, scenarijus adresu [email protected]. Geriausių idėjų autoriai gaus vertingus prizus.
„Dviračio šou“
