Matai, seni, jokio melo. Jokios loterijos! Tu pats kaltas, jei nemoki gyventi, jei nepritampi prie šio fono. Gal šitiems, kurie apgulė stalus, tūkstantį kartų blogiau negu tau, bet jie linksminasi. Čia jų gyvenimas, o rytoj bus kita diena, kalbėjo ambalas. Kiti du, kol ištuštino puslitrius, tik rūkė, žiaumojo užkandžius ir žvengė. Loterijos bilietas, velniai griebtų!
Ūmai jam pasirodė, jog pasaulis ne taip jau beviltiškai bjaurus. Tą inspektorę Zosę iš Darbo biržos galima ir išdulkinti, kad būtų meilesnė. Tada ji tikrai suras kur nors šiltą vietelę, nors ir pagal terminuotą sutartį. Juk sakė, jog kai kam net labai pasiseka... Kai kam... Jis irgi gali būti kai kuo. Moteris be vyro - tas pat kaip medis be šaknų. Bet čia - irgi loterija!
Lengvas svaigulys užliejo kūną. Norėjo net uždainuoti. Apkabinti šį keistą plėšiką ir kartu su juo užplėšti kokią pokario laikų sutartinę apie tėvelį, motinėlę, o gal ir apie Tėvynę. Juk dabar vos ne tas pats prakeiktas pokaris. Tada dar šiaip taip sukrapštydavai pinigėlio, bet dėl duonos kepalėlio nuo vakaro iki pat ryto prakiurksodavai eilėje. Dabar parduotuvės nuo prekių lūžta, bet nėr pinigų. Ir niekas nežada, kad jų kada nors bus daugiau. Bet ką čia? Kaip visiems, taip ir tau...
Dabar, seni, keliausim prie to pačio skveriuko, kur susitikom. Juk tu gyventi nori? Matau, kad nori, bet nesugebi. Aš tau siūlau bilietą! A, nesupratai... Paaiškinsiu... Tu neturi laikrodžio. Nežinai, kuri valanda, postringavo ambalas.
Bet man laikrodžio nereikia. Kam jis?
Tik jau neskiesk! Jei laikrodžio neturi, dar nereiškia, kad jo tau niekad nereikėjo ir jau nebereikės. Kaipgi be laikrodžio? Jei nedirbi, vadinasi, nereikia ir laikrodžio? Neskiesk, seni! Be laiko žmogus yra niekis, tuščia vieta, supranti. Net kalėjime laikas yra, nors ten visi už grotų. Pagal laikrodį tave kelia ir guldo, išveda pasivaikščioti ir skiria pasimatymus. Kas būtų pasaulyje, jei nebūtų laikrodžio? Gal niekad saulės nepamatytum. Kaip nuteisė, taip ir liktum nuteistas, kol padvėstum. O juk niekas nenori amžinai likti už grotų. Dieve, ar tu žinai, kaip ten laikas prailgsta, bet vis tiek tas valandas skaičiuoji, kasdien skaičiuoji. Iš valandų susideda dienos, iš dienų - savaitės, iš savaičių - mėnesiai, iš mėnesių - metai. Taip! Sunku skaičiuoti, bet tu vis tiek skaičiuoji, lauki, kad praeitų diena, savaitė, mėnuo, metai. Skaičiuoji ir nenori, kad tave kokia diena ar savaite apstumtų, kad tupėtum už grotų ilgiau negu priklauso. Bet, žinoma, tu to nesupranti. Tau viskas atrodo kitaip. Neturi laikrodžio - tau laikas nerūpi. Tu netgi pinigų neturi. Ir jų nenori turėti. Tu lauki, kol vieną dieną laimėsi milijoną arba kas nors atvilks maišą dolerių, o gal jį tiesiog rasi šiukšlių dėžėj. Betgi taip nebus, todėl ir meluoji. Labai daug pretenzijų turi šiam pasauliui, nors pats žinai, kad dėl to šis pasaulis nekaltas. Jis toks pat buvo dar iki tavo atsiradimo. Nemanau, kad jis pasikeitė, kai tu atsiradai, nemanau, kad jis pasikeis ir po tavęs. Siūlau kompromisą! Dabar sugrįšim į tą pačią gatvę, kur susitikom. Tu užpulsi kokį praeivį, supranti? Apšvarinsi jį! Jei ne, tai ne... Pakišime po velėna! Pameni tą kiemą, kur vos neįgarmėjom į srutų duobę? Žinau, pameni. Ten tave įgrūsim. Ir niekas tavęs neieškos. Kol pradėsi švinkti, bet ir tai mažai kam rūpės. Visur smarvė! Kam tu reikalingas? Niekam! Kito kelio, seni, nėra. Amba! Supratai? Srutų duobė arba puikus šansas pradėti gyvenimą iš naujo. Noriu tau įrodyti, jog valstybė yra labai puikus mechanizmas, kuris niekad neleido ir neleis pražūti.
Jie vėl ėjo tamsiais kiemais, šokinėjo per griovius ir žvygavo. Ambalas revolveriu baksnojo į pašonę ir šaipėsi, jog galima pakloti bet kur. Jokio skirtumo! Aplink - nė gyvos dvasios. Banditų valanda! Policininkai oranžinius dviračius saugo, o gal ir premijas sapnuoja. Pagaliau stabtelėjo. Žmogus atsidusęs persižegnojo. Dieve, atleisk už šią nuodėmę. Ir tą nuodėmę, kurią vėliau padarysiu. Atleisk...
Ambalas su revolveriu pasitraukė į šalį. Jo draugužiai irgi lyg išsiskyrė: vienas nuėjo į priekį ir prisiglaudė prie medžio, o kitas paėjęs sustingo prie stulpo, bet taip, kad galėtų atkirsti kelią. Jie laukė, kol pasirodys vėlyvas praeivis. Jie laukė atomazgos. Pagaliau... Sutaukšėjo žingsniai... Žnekt! Smūgis buvo toks stiprus, kad žmogus krito lyg pakirstas. Kažkas plėšė nuo rankos vestuvinį žiedą, kažkas naršė po kišenes, segė laikrodį. Auka atsipeikėjo tik tada, kai į akis žlibino ryški šviesa. Šalia jo stovėjo du policininkai, o trečias užlaužęs ranką laikė bespurdantį plėšiką. Jam talkino dar trejetas vyriškių. Vienas iš jų, stambaus sudėjimo ambalas, piktai švokštė: "Nepaleiskit šio šunsnukio! Išrašykit jam kelialapį... Tai ir bus jo gyvenimo pradžia... Loterijos bilietas... Bingo, kaip sakydavo mano motušė. Laimingas arba nelaimingas skaičius. Bingo!"
