Poeto Sigito Parulskio pokalbis su prozininku Mariumi Ivaškevičiumi - apie “ne laiku” pasirodžiusio romano kritiką, savitą stilių, dramaturgą teatre ir Marso kerštą Žemei.
Nebenoriu aitrinti senstelėjusių žaizdų, bet vis dėlto: kokius įspūdžius tau padarė romano "Žali" vertinimai? Prasitarei, kad gailiesi rašęs. Tavo frazę supratau kaip apmaudą dėl tebetvyrančio sąstingio ir distancijos nebuvimo šios temos atžvilgiu, tačiau buvo supratusių ir kitaip. Nenorėčiau, kad draskytumeisi žaizdas, tačiau ar skaitytojas (vartotojas) visuomet teisus?
Jeigu reikėtų perrašyti šią knygą, perrašyčiau žodis į žodį. Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestauju, - kad, matyt, pasirodžiau su šiuo romanu ne laiku. Turiu galvoje, kad Lietuvoje dar neatėjo laikas literatūros kalba prabilti apie pokarį. Iš meno, kalbančio apie partizaninį karą, reikalaujama aiškios politinės pozicijos. Ir autorius privalo būti greičiau ne pasakojantis, o kenčiantis arba atsišaudantis. Žodžiu, dar neišmokome atleisti, įvertinti, apibendrinti. Penkiasdešimt metų buvusi užgniaužta skriauda nespėjo atsidžiaugti revanšo galimybe. Ir visos knygos, visi filmai yra suvokiami tik kaip politinis atsakas aniems, sovietiniams, partizanus vadinusiems banditais, o stribus - liaudies ir tėvynės gynėjais. Aš neprieštarauju - tegu atsiranda ir tokia "atsako" literatūra. Neturėdama meninės vertės gal ji įgaus kitokią vertę, nežinau. Nežinau, ar iš neapykantos gali gimti gera literatūra. Galbūt. Reikėtų patyrinėti. Bet dabar vis dažniau imu galvoti, o kaip tarpusavyje susiję patriotizmas ir menas? Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad patriotizmas ir menas - prasilenkiantys dalykai. Tuomet, kai Alano Parkerio ar Steveno Spielbergo filmuose per visą ekraną suplevėsuoja JAV vėliava - menas baigiasi. Galbūt tai laikotarpio jausena, bet ji egzistuoja ir aš niekada savo kūryboje visu rimtumu nekelsiu į viršų jokios vėliavos, nei lietuviškos trispalvės, nei mėlynos su žvaigždutėmis - europietiškos. Nes vėliavos ir garsūs šūkiai mane domina gerokai mažiau nei žmonės, kurie stovi po tomis vėliavomis ir spalvomis. O kalbant apie karą, reikia atsiminti, kad jis visada turi daugiau negu vieną pusę. Ir norint jį pamatyti visą, reikia ir žvelgti į jį iš visų pusių. O dabar taip išeina, kad penkiasdešimt metų buvome priversti žiūrėti į jį iš vieno šono. Tai kitus penkiasdešimt metų jau savanoriškai žvalgysime kitą jo šoną. O visuma taip ir liks nesuvokta.
Romano vertinimai manęs nenuvylė, jie mane apstulbino. Kadangi įsivaizdavau parašęs labai lietuvišką knygą. Ką padarysi, požiūris į tokius akivaizdžius dalykus kartais iš esmės skiriasi. Mokėti skaityti apskritai ir mokėti skaityti grožines knygas taip pat kartais nėra tas pats.
Kurį laiką slapčia tikėjausi sulaukti užtarimo iš Rašytojų sąjungos. Bet ir vėl išėjo visiškai priešingai. Kai jau, rodos, viskas aprimo, staiga užsipuolė Rašytojų sąjungos pirmininkas. Ėmė viešai mane kaltinti šmeižtu ir apgailestauti, kad, deja, neturi galių nubausti štai tokių išsišokėlių. Ką gi aš galiu į tai atsakyti. Netinkamą laiką būti pirmininku išsirinko gerbiamas J. Liniauskas. Štai 1946-aisiais būtų visai kitas reikalas. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju panašiais kaltinimais ir pareiškimais besidrabstant buvusį pirmininką Valentiną Sventicką. Tačiau, matyt, kiekvienas pagal galimybes stengiasi palikti savo pėdsaką žemėje.
Vakar gyvenusi visiškame štilyje, šiandien Lietuva tiesiog verda. Laukiant dvikovos pagrindiniame ringe - prezidento apkaltos, aplinkui vyksta daug publiką įkaitinančių kovų. Tarpusavyje kovoja politikai, dienraščiai, televizijos. Sabonis su Vainausku, Zuokas su Tomkumi, Šustauskienė su Šustausku, Mažonas su vaikais. Tikras kovos menų šou. Ir labai nesinorėtų, kad rašytojai taip pat prie to prisidėtų, kaltindami vienas kitą būtais ir nebūtais dalykais.
Man atrodo, visa ta velniava užvirė dėl to, kad žmonės pradėjo tyrinėti Marsą. Supyko karo dievas, kad kėsinamasi į jo teritoriją, ir atsiuntė į Žemę nesantaiką. Aišku, kaip visuomet daugiausiai kliuvo Lietuvai. Dabar mums belieka prašyti JAV prezidento, kad savo "Spirit" ir "Oportunity" zondus kuo greičiau nusiųstų į Venerą. Gal tuomet mums sugrįš meilės laikai?
Apie stilių: rašei, kad rašytojui pavojinga patekti į vieno stiliaus nelaisvę. Tačiau jei manysime, kad "stilius - tai žmogus", ar tikrai rašytojas gali nuolatos kaitalioti rašymo manierą, tam tikrą kalbėjimo būdą ir vis dėlto išlikti autentiškas. Galbūt čia tik žanrų problema? R. Barthes’as kalba apie "meno saugumą ir stiliaus vienatvę" - itin autentiškas stilius žeidžia autoriaus sutartį su visuomene. Ar šiuo požiūriu galėtum savo stilių keisti, prisitaikyti dėl... dėl ko?
Manau, kad su stiliaus autentiškumu yra panašiai kaip su automobilio modeliais. Tarkim, 1964-ųjų ir 2004-ųjų laidos "Volvo" skiriasi kaip diena ir naktis. O jeigu statysime greta visus per keturiasdešimt metų pagamintus modelius, pamatysime evoliuciją, kaip 1964-ųjų "Volvo" tapo 2004-ųjų "Volvo". Ir galiausiai suprasime, kad tai du skirtingų epochų, tačiau vieno stiliaus automobiliai. Buvusį itin kampuotą automobilį veikė mados, išaugusi rinka ir paklausa, jis suapvalėjo, sumodernėjo, bet esmė išliko. "Volvo" - ir viskas tuo pasakyta. Tas pats ir su rašytojo stiliumi. Nelabai tikiu, kad savitą stilių galima išrasti. Žinoma, įmanoma, bet tai bus dirbtina, lygiai taip pat dirbtina bus viskas, kas tuo stiliumi parašyta. Stilius formuojasi savaime ir šis procesas yra tęstinis, stilius baigiasi formuotis rašytojui mirus. Stilius yra kaip žmogus: iš pradžių jaunas neapsiplunksnavęs maksimalistas, vėliau - subrendęs, paskui - senstantis ir galiausiai - sukriošęs. Žmogus iš esmės visą gyvenimą išlieka toks pats ir tuo pat metu visą gyvenimą jis save keičia. Ir niekada nemėgina grįžti į ankstesnį save, nors ankstesnis gal ir buvo tūkstantį kartų pranašesnis už esamąjį.
Taigi pabėgti nuo savo stiliaus kaip ir nuo savęs paties turbūt neįmanoma. Tačiau literatūrinės mados, patirtis ir aplinka nuolatos jį veikia. Autentiškas autoriaus stilius tarsi apsidengia laikotarpio skraiste ir taip savotiškai už jos slepiasi. Tačiau įgudusio skaitytojo akis visuomet atskirs jį ir gerąja prasme demaskuos.
Gera proza negali išvengti gero ritmo. Tavo vartojama kalba - itin ritmiška, dažnai net primenanti poetinį kalbėjimą. Ar šiam ritmui atsirasti turėjo įtakos poezija? Koks tavo santykis su poetine (lietuvių, pasaulio) tradicija?
Ritmas prozoje dažniausiai ne toks ryškus ir pastebimas kaip poezijoje, tačiau jei nėra ritmo, tuomet tai jau laikraštis, o ne literatūra. Studijuodamas Vilniaus universitete literatūros požiūriu augau tarp savo kurso draugų poetų. Būdavome pirmieji, išgirstantys ką tik parašytus vieni kitų tekstus. Skaitydavome garsiai, o šiuo atžvilgiu proza visuomet nusileidžia poezijai. Matyt, tuomet, kad neatsilikčiau nuo draugų, ir pradėjau naudoti savo prozoje kone poetinį ritmą, vietomis pereinantį į atvirą eiliavimą. Skambesiui skirdavau tiek pat dėmesio, kiek ir turiniui. Bet galiausiai supratau, kad peržengiau kažkokią ribą, kuri vis dėlto, matyt, egzistuoja, kad atskirtų prozą nuo poezijos. Tapo sunku ne tik rašyti, bet ir skaityti. Ilgam užstrigdavau prie vieno sakinio, ieškodamas žodžių, turinčių reikiamą skiemenų skaičių. Skaitant garsiai tai vis dar turėdavo poveikį ir tiko trumpoms novelėms. Tačiau romane tai pradėdavo varginti skaitytoją arba užliūliuodavo ir nunešdavo tolyn, besižvalgant po formą ir nebepastebint turinio.
Šiuolaikiniam žmogui vis dėlto nėra lengva perskaityti trijų šimtų puslapių eilėraštį, nors autorius jį ir pavadina romanu. Dar ir dabar kartais tenka viduje pakovoti su tuo eiliuojančiu prozininku, kurį anuomet į save įsileidau. Kartais rašydamas vėl kaip kadaise "užsiliūliuoju". Tokiu atveju reikia leisti tekstui kurį laiką pagulėti. O paskui sugrįžus perrašyti, griežtą ritmą pakeičiant laisvesniu.
Studijų metais daug skaičiau lietuvių poezijos. S. Geda, M. Martinaitis, A. Marčėnas, S. Parulskis - tuometiniai mėgstamiausi mano poetai. Diplominius darbus taip pat apie poeziją rašiau, o berašydamas kone atmintinai išmokau Sigito Gedos "26 rudens ir vasaros giesmes". Tuomet tvirtinau, kad lietuvių poezija daug toliau pažengusi už prozą. Neatsižadu šių žodžių ir dabar. Tik pats kažkodėl nutolau nuo poezijos skaitymo. Ir poezijos knygų nebeperku, nebent kas nors padovanoja. Gal čia toks laikas atėjo. Buvo poetinė Lietuva, tapo prozinė. Nes ir teatro kritikai anksčiau didžiavosi poetiniu teatru, o dabar vis dažniau burba, neva kiek į tą poeziją scenoje galima žiūrėti, duokit ką nors tikro. Išeitų, kad poezija daugiau nebelaikoma tikru dalyku. Ir patys poetai vis dažniau iš poezijos bėga - į prozą, eseistiką, dramaturgiją. Emigruoja poetai iš savo žemės. Tik aš to per daug nedramatizuočiau. Pailsės poetų žemė ir sulauks naujų žemdirbių. Arba proziškai perfrazuojant patarlę: davė Dievas duonos - duos ir dantis.
Man atrodo, esi labiausiai nusisekęs rašytojas, dirbantis teatrui ir su teatru. Šiaip ar taip, teatras yra komandinis žaidimas. Tai tavęs neslegia? Ar esi pakankamai stiprus, kad galėtum priversti teatrą paklusti tau, o ne atvirkščiai?
Žodis "nusisekęs" dramaturgo atveju labai tinkamas. Nes čia ypač svarbu, į kieno rankas pateksi. Kadangi teatras tam tikra prasme yra orgija, iš kurios gimsta kūdikis. Ir labai svarbu ne tik pačiam turėti gerą genofondą, bet kad ir tavo partneriai būtų sveiki ir nepaveldėję sunkių ligų. Kitaip kūdikis gali gimti neįgalus. Tęsiant tokio pobūdžio paraleles reikėtų pridurti, kad Lietuvoje dramaturgai dažniausiai atlieka moterų, kurias pasirenka vyrai (režisieriai), vaidmenį. Ir daugelis rašytojų po tokio suartėjimo verčiau nusprendžia likti senmergėmis. Pažįstu ne vieną, kuris pabandęs jėgas dramaturgijoje nusivylė ir grįžo į prozą arba poeziją. Iš tiesų sunku susitaikyti, kai tavo pjesė pastatoma blogai, dar blogiau, kai apskritai nepastatoma. Matyt, mano pirmieji nusivylimai vis dėlto nebuvo tokie dideli, kad visam laikui užmesčiau šį reikalą.
Teatralai daro didelę klaidą, kad paėmę pjesę dažniausiai dramaturgą užmiršta ir nenoriai įsileidžia į repeticijų procesą. Tuomet dramaturgas ateina tik į premjerą ir dažniausiai patiria šoką, nesuprasdamas, kam reikėjo taip sudarkyti jo tekstą. Tuo tarpu dalyvaudamas procese jis įsitikintų, koks sunkus mechanizmas yra teatras ir kaip nelengva popierinius dialogus perkelti į aktorių lūpas, kad scenoje jie suskambėtų taip pat gyvai kaip popieriuje.
Neretai su nauja gyvo autoriaus pjese elgiamasi taip pat kaip su Šekspyro tekstais - stengiamasi "interpretuoti" kuo originaliau, neatpažįstamai pakeisti tekstą ir atmetus visa tai, ką pjesėje pasiūlė autorius, ieškoti joje to, ko jis pats rašydamas net mintyse neturėjo. Galbūt toks metodas ir pateisinamas, kai kokį 20 000-ąjį kartą statomas "Hamletas" ar 10 000-ąjį - "Dėdė Vania", tačiau kai taip elgiamasi su nauju tekstu, išvada gali būti tik viena: režisierius yra absoliučiai negabus, įstengiantis palikti savo pėdsaką tik išgriaudamas dramaturgo statinį.
Teatras iš tiesų yra įvairiausių kovų kompleksas. Režisierius kovoja su aktoriais, visi drauge jie kaunasi su pjese ir visa tai tik tam, kad suteiktų malonumą žiūrovui. Šioje keistoje kovoje kaunasi vieni, o nugalimas kažkas trečias. Todėl nesistengiu nei paklusti teatrui, nei priversti teatrą paklusti man. Tiesiog rašau teatrui, kartais jame dirbu, bet neperžengiu tos ribos, už kurios turėčiau pasakyti: gyvenu teatre ir teatru.
Kad ir kokia kūryba būtų - joje neišvengiamai slypi tam tikras kiekis melo ir veidmainystės. Ar tau teko su tuo susidurti, ir ką darai tokiais atvejais, kaip kovoji su tuo monstru, tūnančiu tavyje ir šūkalojančiu: "Aš rašytojas! Tikra tik tai, ką aš sakau!"
Tai jau, matyt, būtų didybės manijos apraiškos. Tokiu atveju reikia atsiplėšti nuo savo popierių ir pakvėpuoti grynu oru. Arba nuvažiuoti į miesto centrą ir paūžti su draugais, geriausia su tais, kurie nieko bendro su literatūra neturi. Jie greitai sugrąžina tave į realybę, žaibiškai leidžia patirti, kad tai, ką rašai, ne taip jau daug kam rūpi. Žiūrėk, taip ir išsveiksti tarp žmonių pagyvenęs ir daugiau nebepainioji tikrovės su fikcija, kurią pats ir kuri.
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
