Sigitas STASAITIS
Kai atvykę į Uošo vienkiemį (Pakruojo raj.) kriminalistai pravėrė namelio duris, į nosis tvokstelėjo vimdantis gendančios žmogienos kvapas. Nusėtas mėlynėmis aštuoniasdešimtmetės Elzbietos kūnas rastas kniūbsčias kambaryje. Ekspertui pabandžius lavoną pakelti, nuo rankos atšoko mėsa, sudūzgė spiečius musių. 90 metų Juozas aptiktas negyvas žolėje, prie namelio. Pranešimai apie senų žmonių užpuldinėjimus vienkiemiuose tapo kasdienybe. Visgi dviguba žmogžudystė Uoše - neeilinis žiaurumas: uždaužęs, užtalžęs du bejėgius žmones išgama ar visa gauja jų net dorai neapiplėšė. Anksčiau ne kartą apvogti, apiplėšti senukai jautė piktadarių alsavimą - pusmetį prieš tragediją Elzbieta dukterėčioms pasiguodė, kad gyvos jos nebepamatysiančios, pasiruošė įkapes. Nuojauta senos moteriškės neapgavo. Bijomasi, jog Pakruojo rajone įsitaisė psichiškai nesveikas maniakas.
Elzbieta Keršaitė visą gyvenimą dirbo Petrašiūnų skaldos gamykloje. Už darbštumą ne kartą apdovanota tuomet madingais padėkos raštais. Gamykla Elzei Petrašiūnuose skyrė butą, kurį moteris išsaugojo iki mirties. Pasak buvusių bendradarbių, Elzytė visąlaik buvo labai tvarkinga, švari, išdidi, gal todėl liko netekėjusi. Nugyvenusi pusę amžiaus darbininkė susipažino su dešimčia metų vyresniu Juozu Marcinkėnu, kuris jam patikusią moteriškę pakvietė likusią gyvenimo dalį praleisti kartu. Nors pora nesusituokė, tačiau taip kartu ir prabuvo iki lemtingosios liepos dienos, kuri kraugerio valia abiem tapo paskutine.
J. Marcinkėnas kitados buvo vedęs, susilaukė dukros, tačiau išsiskyrė - galbūt buvusiai žmonai užkliuvo Juozo taupumas. Visą gyvenimą J. Marcinkėnas sunkiai dirbo, nieko sau nepirko, tik taupė pinigus, tausojo daiktus. Net kai pablogėjus klausai gavo klausos aparatėlį, jį išbandęs nusprendė:
- Oi, kaip balsiai viskas girdėti. Aš jo kasdien nenešiosiu, "čėdysiu", tausosiu.
Kai Elzbieta savo žmogui nupirkdavo marškinius, Juozas jų nedremždavo, irgi pasidėdavo - seni žmonės dažnai tiki gyvensią per šimtą metų. Dabar, J. Marcinkėną palaidojus, namelyje rastos pažymos iš Maskvos, jog dalis rublių nebus keičiama, mat Juozas santaupas slėpdavo namie ir banknotus sugadino pelėsiai ar pelės.
Matydamos, kaip du persenę žmonės vargsta be elektros, pluša augindami gyvulius ir paukščius, E. Keršaitės dukterėčios senukus ne kartą vadino keltis pas save į Šiaulius.
- Ne, mieste viskas negyva, - atsisakydavo Elzbieta, labai mylėjusi gamtą, žemę bei savo augintinius.
Ji net savo bute Petrašiūnuose neužsibūdavo - tuoj skubėdavo į Uošą, į širdžiai mielą vienkiemį, kur, pamylavusi kačiukus, šunelius, sparčiai sukosi ūkio darbuose.
Vieniši darbštūs senukai pirmiausia patraukė vietinių ilgapirščių dėmesį: iš vienkiemio ėmė dingti žąsys, daiktai. Niekas nebežino, kiek kartų J. Marcinkėnas su E. Keršaite buvo apvogti, o porą kartų net brutaliai apiplėšti. Prieš porą metų kažkokie vyrai iš Pakruojo pensininkams parvežė grūdus. Pamatę, jog J. Marcinkėnas turi pinigų (taupusis senukas nebuvo šykštuolis, visada už paslaugas atsilygindavo), netrukus vėl atvažiavo ir apiplėšė. Šiemet kovo 27-ąją žmones dar kartą apiplėšė čigonai. Jie į vienkiemį užsuko automobiliu siūlydami padėvėtus drabužius. Juozas išsirinko kelnes ir atsinešė piniginę. Kai vienas čigonas pamatė, jog piniginėje yra pluoštelis banknotų, nebeišlaikė - Elzbietą nustūmė, J. Marcinkėnui vožė ranka, kad net akiniai sudužo, ir atėmė 270 litų. Nedorasis čigonas buvo sugautas ir teisiamas, tačiau ekspertų pripažintas nepakaltinamu.
Po to J. Marcinkėnas įsigijo dujinį pistoletą ir pasiskelbė iš paskutiniųjų ginsiąs savo sodybą. Kartą iššovęs senolis vėliau revolverį paslėpė - "čėdijo". Kambaryje pasidėjo šakes. O prastai beprimatanti Elzbieta pasiruošė mirčiai. Kai pernai rudenį Elzės atvyko aplankyti dvi dukterėčios iš Šiaulių, pensininkė pasiguodė nuolat jaučianti banditų dėmesį, net parodė, iš kurios pusės, jos nuomone, niekdariai ateina. Senutė dukterėčioms įdavė pinigų, paaiškino, kur netoliese Pamūšyje ją palaidoti, savo bute Petrašiūnuose pasiruošė įkapes.
- Neskubėkite dar išvažiuoti, dar pakalbėkim, - šiaulietė Vida Sidorenkienė pamena tokius pranašiškus tetos žodžius, pasakytus tą rudens dieną. - Gal gyvos nebepasimatysim.
Kas galėjo pagalvoti, jog tetos žodžiai tiksliai išsipildys - tądien dukterėčios tetą gyvą matė paskutinį kartą.
Neseniai vietinė laiškanešė dviračiu J. Marcinkėnui atvežė laišką - šaukimą į teismą, kuriame senukas turėjo liudyti sugauto plėšiko byloje. Paštininkę pasitiko užrakintos durys, tad ji laišką užkišo už jų. Po dviejų dienų vėl atmynusi ir pamačiusi, jog vokas neliestas, o tvarte baubia alkani gyvuliai, moteris sunerimo. Ji įtarimus išsakė savo pusseserei, su kuria dar kartą atmynė apžiūrėti vienkiemio. Kai moterys kambaryje pamatė jau yrančios E. Keršaitės lavoną, cypdamos metėsi šaukti policijos. Elzbietos galvoje žiojėjo žaizdos, padarytos kažkokiu pagaliu. Negyvai uždaužytas J. Marcinkėnas rastas lauke už tvoros, prie griovio.
Nors visi pensininkų namai išversti, tačiau neapvogti: pareigūnai rado ir dviratį, ir benzininį pjūklą, ir net santaupas silkių dėžutėje. Uoše ir aplinkui kalbama, jog žudė kažkoks maniakas: daiktų, pinigų nesusirinko, paliko rimtus įkalčius: savo kepurę, kurioje rasta plaukų, bei žudymo įnagį - lazdą. Po žmogžudystės nusikaltėlis turėjo mažiausiai savaitę atsikvošėti, galėjo ne kartą sugrįžti į tuščią vienkiemį, tačiau kažkodėl to nepadarė. Prieš porą dienų policininkai buvo sulaikę vieną įtariamąjį -įtartinos reputacijos netoli gyvenantį girtuoklį, tačiau šis pateikė alibi, teko paleisti. Kriminalistai išsiaiškino, jog čigonas, iš J. Marcinkėno atėmęs 270 litų ir pripažintas nepakaltinamu, psichiatrijos ligoninėje stebuklingai tapo pavyzdingu ligoniu. Neseniai jis buvo paleistas...
Kol maniakas žvalgosi naujos aukos, pareigūnai tikrina versijas, pasiraitoję rankoves intensyviai dirba toliau.
