Daiva NORKIENĖ
Būti mafiozio žmona nėra paprasta: drauge su spindesiu bei prabanga ateina ir nelengvos pareigos. Viena jų - nusikaltėliui įkliuvus visomis išgalėmis saugoti bei ginti (nuo pareigūnų, aišku) šeimos "užgyventą" turtą, mėnesiais ir metais tarsi Penelopėms laukti savo Odisėjų, nedrįstant žengti nė žingsnelio į šalį... O vyrui dingus be žinios (gauja pašalino) dėl turto ar kitų mums nesuvokiamų priežasčių gali tekti apsigyventi su kitu tos pačios gaujos nariu.
Kiekvienai - po saloną
- Negaliu pasakyti, ar nusikaltėlių moterys įtraukiamos į vyrų nusikaltimus. Bent aš tokių pavyzdžių negaliu pateikti, - "Akistatos" žurnalistei sakė Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų departamento vyr. prokuroras Algimantas Kliunka. - Tačiau turto meilė labai akivaizdi. Kartais damos netgi tarpusavyje lenktyniauja, kuriai vyras geresnį verslą sukurs ar padovanos.
Pasak prokuroro, vienu metu, 1995-aisiais ar 1996-aisiais, buvo labai madinga steigti grožio salonus. "Agoros" prezidento Sigito Čiapo (nušauto 1996-aisiais) žmona J. Čiapienė turėjo tokią įstaigėlę pačiame Kauno miesto centre. Kol vyras tai bičiuliavosi, tai pykosi su Kauno įžymybe Henriku Daktaru, dalindamasis alkoholio distribucijos verslą, žavi ir inteligentiška "Agoros" prezidentienė rūpinosi laikinosios sostinės moteriškių gražinimu.
Maždaug tuo metu prokurorą pasiekė kalbos, kad ir Ramutė Daktarienė užsimaniusi tokio paties salono. Konkurento žmona turi, tai kodėl ir ji negalėtų?
- Be Čiapienės ir Daktarienės, yra ir daugiau ponių, kurioms vyrai padėdavo įkurti nuosavą grožio verslą, - sakė prokuroras. - Vienas žinomas Šiaulių veikėjas savo išrinktajai padovanojo vestuvinių suknelių nuomos saloną, kitas, pats vaidindavęs didelį meno žinovą, žmonai įtaisė meno kūrinių galeriją. Ir gražu, ir prestižiška, ir žmona šį bei tą užsidirba, žmonių pamato, o ne namie tarp keturių sienų ir puodų uždaryta.
Beje, net ir toks nekaltas bizniukas kaip ponių gražinimas gali būti sekinantis ir net pavojingas. Mat retkarčiais žinomų ponių salonuose nuaidėdavo dideli "bum", pažirdavo stiklai ir įranga. Iškrapštoma piniginė, viskas atstatoma ir... iki kito karto. Ir nors gyvenimo draugai (kurie tikriausiai geriau žinojo, už ką tokias "dovanos") stengdavosi padėti, salonų šeimininkėms turbūt ne vienos procedūros prireikdavo, kad paslėptų rūpesčių įrėžiamas vis naujas raukšles.
Iš meilės
Šiuolaikiniam jaunimui nusikaltėlių žmonos statusas atrodo garbingas. Šešiolikmetėms, septyniolikmetėms mažiausiai rūpi, kaip uždirbti jų būsimų mylimųjų pinigai (nors būtent moters - gyvybės nešėjos - rankose ateinančių kartų ateitis). Tuo "Akistatos" žurnalistė įsitikino apsilankiusi pas vienos vienuoliktokes.
Mokyklos direktorė maloniai sutiko, kad žurnalistė nedalyvaujant pedagogams atliktų merginų apklausą, ir palydėjo į 11-ąją "R" (realinę) klasę. Su merginomis išsiaiškinome, kaip kuri supranta žodžius "mafija" ir "nusikaltėlis". Pasirodo, visos skaičiusios ar girdėjusios apie Panevėžio "tulpinius", Kauno ir Vilniaus "lyderius", iš spaudos nutuokia apie jų turtų galimą kilmę bei darbelius.
Taigi pirmasis žurnalistės klausimas skambėjo taip: "Ar merginos kurtų šeimą su asmeniu, kurio gerovė susikurta žudant, plėšiant, vežant kontrabandą ar darant nusikalstamas aferas?"
Iš 18 merginų dauguma atsakė neigiamai. Ne, jos nebūtų "mafijos moterimis".
Klausimą (iš esmės tą patį) suformulavome kitaip: "O jeigu vaikinas, su kuriuo susipažinote, nepasisakė, kur dirba ir kas esąs, jums suteikia prabangą, vėžina naujutėliu "bemvu" tamsintais stiklais, vaišina, perka dovanas ir neblogai elgiasi? Jūs įsimylite ir... staiga paaiškėja, iš kur jo pinigai. Tada svarbiau meilė, ištikimybė ir šiltas gyvenimas ar gerovės kilmė?"
Iš 18 merginų 15 atsakė, kad jei nusikaltėlis būtų joms geras, gyventųs su juo.
"Ir nesvarbu mylimojo turtų kilmė?"
Iš 18 merginų penkiolikai nesvarbu. Beje, tarp tų, kurios nepabūgtų vyro mafiozio, buvo ir moksleivių prezidentė Monika (žinoma, ji pirmiausia sieksianti mokslo aukštumų ir karjeros, o tik paskui galvosianti apie draugus). Ir Jūratė, kuri draugauja su pasiturinčiu vaikinu, važinėjasi brangiu jo automobiliu, nors ir nujaučia, kad "mašina galbūt iš to kapitalo, apie kokį mes čia ir kalbamės". Dar viena mergaičiukė kelintą kartą atleidžia savo 21 metų niekur nedirbančiam draugui, nors šis "kai tik prisigeria, nuolatos pavyduliauja ir muša".
- Jų nuomonės dar nesusiformavusios. To negali būti! - mini apklausos rezultatus sužinojusios pedagogės nė už ką nenorėjo patikėti.
Šešiolikmetes kviečiame skaityti šį straipsnį toliau. Pamatysite, kad mafijos moterų gyvenimas oi koks nesaldus.
Prokuroras duonos neduos
Prieš porą metų Lietuvoje labai plačiai nuskambėjo Kauno kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo byla. Dėl senovės vertybių pamišęs vargšas kunigas buvo nuviliotas į Panemunėje esantį butą, kur vietoje žadėtų meno kūrinių gavo per galvą, buvo chloroformu užmigdytas ir susuktas į vielos tinklą, o po to nuskandintas netoliese tekančiame Nemune. Dar tą pačią naktį, pasinaudojus kunigo buto raktais, kelių milijonų dolerių vertės kolekcija buvo pagrobta ir paslėpta saugiose slėptuvėse. Vėliau dalį kolekcijos pareigūnai surado, o kita dingo tarsi į vandenį. Dalį vertybių nusikaltėliai, matyt, spėjo realizuoti ir gautus pinigus tikriausiai leidžia savo bei laisvėje likusių šeimynykščių gerovei.
Šį sykį kalbamės apie organizuotų nusikaltėlių moteris, kurios vieną dieną gali spindėti, o jau kitą - beveik mirti badu. Ir tai priklauso ne tik nuo jų ištikimybės bei meilės, bet ir... nuo jų vyrų lojalumo nusikalstamos gaujos vadui. Panašiai turbūt atsitiko šiauliečio V. Puodžiūno moteriškei.
Kai kunigo žudikai pagaliau buvo išaiškinti ir atsidūrė areštinėse, pareigūnams teko nelengvas uždavinys - įrodyti nusikaltimo organizatoriaus Vlado Belecko kaltę. Mat jaunimėlis, organizatoriaus pasitelktas nusikaltimui atlikti, tai duodavo parodymus, tai vėl jų atsisakydavo. Ir tai, ko gero, priklausė ne vien nuo jaunų berniokų sąžinės (vykdytojams buvo vidutiniškai po dvidešimt metų), bet ir nuo lyderio valdomų "ekonominių svertų". Štai ką pastebėjo bylą tyręs Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Tilindis.
Kai jaunasis šiaulietis įkliuvo padaręs nusikaltimą, jo gyvenimo draugė ėmė pastebimai skursti. Kol V. Puodžiūnas liudijo prieš nusikaltimo organizatorių V. Belecką, jo žmona net neturėdavo pinigų autobuso bilietui iš Šiaulių į Vilnių - į apklausas ir aplankyti vyro. Prokuroras, aišku, ne mecenatas. Ir išlaikyti be duonos likusius nusikaltėlių vaikus, žmonas, drauges ar sugyventines tikrai ne bylos tyrėjų reikalas. Tačiau tuo, kad "prokuroras vis tiek duonos neduos", kartais labai meistriškai naudojasi nusikaltėliai. Gal V. Belecko gauja turėjo bendrą "obščiaką", gal pinigų atsirado kitokiais būdais, tačiau netrukus šiauliečio žmonos padėtis pasikeitė.
- Kai V. Puodžiūnas pakeitė parodymus Vlado Belecko naudai, jo žmoną kažkas ėmėsi globoti, - "Akistatai" sakė vienas pareigūnas. - Dar visai neseniai neturėjusi pinigų autobuso bilietui, netrukus į Vilnių jau važinėjo neblogu automobiliu. Gražią, madingai pasipuošusią ją pirmyn ir atgal vežiodavo gana įspūdingos išvaizdos "berniukai".
"Dekabristės"
O dabar pamąstykime, ką darytume sužinojusios, kad mūsų antroji pusė įtariama sunkiu nusikaltimu? O jeigu keliais nusikaltimais? Ir dargi labai sunkiais? Nors pirmoji su didele problema susidūrusio žmogaus reakcija yra atmetimas ("Ne, to negali būti!"), normalus žmogus vis tiek anksčiau ar vėliau ims analizuoti susidariusią padėtį, pasvers visus galimus "už" ir "prieš". Tačiau taip pasielgs normalus (arba, jei norite, vidutinis statistinis Lietuvos žmogus). Mafiozių moterys į šią kategoriją nepatenka. Mat jos gali su tokia meile, aršumu ir atsidavimu ginti žmogžudį, kad tampa neaišku, ar moteriškės naivios ir aklos iš meilės, ar... ir pačios tokios galėtų būti.
- Prisimenu, tyrėme su viena nusikalstama Šiaulių grupuote susijusias bylas, - "Akistatai" pasakojo A. Kliunka. - Suimto įtariamojo žmona ėmė man nuolat skambinėti ir prašytis pas vyrą į pasimatymą. Maniau, kaip neleisi: žmonėms rūpi pasikalbėti apie šeimą, vaikus. O tas, kai tik pamatė, ėmė šaukti: "Tu greičiau suorganizuok kokią nors komisiją, kviesk visus žurnalistus, daryk ką nors! Pranešk visiems, kad iš manęs reikalauja 30 000 dolerių kyšio!"
Moteriškė, užuot lėkusi namo prie puodų, vaikų ir skalbinių, nukurnėjo į pirmą pakeliui pasitaikiusią redakciją: "Aš jums pasakysiu! Mano vyras nekaltas, jį ten laiko uždarę, nes nori "išlaužti" didžiulį kyšį!" Ir skirk joms po to pasimatymą...
Prokuroras, paklaustas, ar tikrai nekiltų pagunda pasinaudoti kokios nors "mafiozienės" atnešta pakiša, nusijuokė:
- Teko girdėti, kad suėmus vyrą kai kurios moteriškės pradeda rinkti specialias "rinkliavas". Kartą iš savų šaltinių sužinojome, kad vieno nusikaltėlio antroji pusė iš šio draugų bei pažįstamų surinkusi net kelis šimtus tūkstančių litų. Tai turėję padėti vyrui išsigelbėti. Tačiau, matyt, tai ir liko kalbomis. Bent jau mums, Generalinėje prokuratūroje, tų šimtų tūkstančių niekas nesiūlė. O kur jie galėjo nukeliauti? Gal advokatams, gal teisėjui?.. Ne, negaliu nieko sakyti ir apie juos, nes nieko tikro nežinau... Bet faktas: gelbėdamos vyrus ar turtą jos imasi pačių įvairiausių žygių.
Pasak prokuroro, prieš maždaug dešimtmetį buvo madinga rinkti parašus ir charakteristikas. Suima, būdavo, kokį banditėlį, o jo žmona apibėga kaimynus, pažįstamus, verslo partnerius ir pristato į prokuratūrą po porą labai teigiamų suimtojo charakteristikų ir po kelis lapus parašų.
- Tas metodas nesuveikė: per daug gerai pažinojome tų vyrukų aplinką ir ryšius, - tvirtina A. Kliunka. - Jeigu matai, kad pasirašė arba tokie patys draugeliai, arba firmos, kuriose tas žmogus turi akcijų arba kurias kontroliavo baugindamas, tai ko verti tokie "užtarėjai"? Dėl to šito metodo "gelbėtojos" gana greit atsisakė.
Gynėjai - žurnalistai?
Dabar madinga visur ir visiems skųstis arba lėkti pas spaudos atstovus.
- Prisimenu, kaip savo Henriką gynė Ramutė Daktarienė, - dalinosi prisiminimais Generalinės prokuratūros ONKT departamento vadovas. - Atėjusi pasikalba su manimi, atrodytų, padoriai, kultūringai, nepiktai. Jokių pretenzijų nepareiškia. O pasimato su vyru - tuoj lekia pas žiniasklaidininkus ir šaukia apie neva buvusį kažkokį politinį užsakymą susidoroti su jos "visiškai nekaltu vyru".
Kai Henriko Daktaro moteriškių prokuratūroje paklausdavo, kur dingo R. Ganusauskas (Mongolas) (pareigūnai turi operatyvinių duomenų, kad šis nužudytas saviškių, "daktarų", nurodymu), Henytės motina atsakydavusi: "Ai, taigi visi žino, kad jis Amerikoje!" Ir netgi sugebėdavo ekspromtu išvardinti kelis asmenis, kurie esą visai neseniai "tikrai jį ten matė".
- Kodėl jūs visos tokios "dekabristės"? - matydamas begalinį atsidavimą A. Kliunka kartais juokais paklausdavo "mafijos moteriškių". - Turbūt paskui vyrą eitumėt į patį pasaulio kraštą? Kaip Rusijos dekabristų žmonos į Sibirą?
Atsakymo nesulaukdavo.
- Aišku, neturiu nieko prieš moterų ištikimybę. Labai gražu, kai kartą suklydusio žmogaus laukiama metų metus. Ir Ramutė Daktarienė laukė, ir kitos... Bet štai iš R. Daktarienės (kaip ištikimos daugiavaikės mamytės) spauda kažkodėl padarė didvyrę. Gerbiu už ištikimybę vyrams, tačiau tik nedarykime iš tų moterų herojų.
Kitame numeryje: savo vyrus gina ne tik "tulpinių" moterys, bet ir vietinės reikšmės lyderių antrosios pusės. Ir ne tik žodžiais.
