Pažadų karalius mirė! Tegyvuoja paslapčių karalius! Tokiais žodžiais būtų galima pasveikinti pirmąsias Darbo partijos lyderio dienas valdančiojoje koalicijoje. Svarbiausių klausimų sprendimą užsitikrinusi bent jau atviruose Seimo salės balsavimuose, koalicija įsitaisė ministerijose ir Vyriausybės rūmuose. Tačiau šį kartą - apie dvi pirmųjų žingsnių smulkmenas, kurios neturėtų tapti ateinančių ketverių metų įpročiu.
Pirmoji Viktoro paslaptis - koalicijos derybos ir jose sudaryta koalicijos sutartis. Nors ją skelbti viešai nepriimtina, tačiau bent vienas šios sutarties elementas turi rūpėti jei ne kiekvienam rinkimuose dalyvavusiam piliečiui, tai bent jau bandantiems suvokti politikų žaidžiamą šachmatų partiją.
Galėčiau nurodyti, kad Vyriausybės programos ar bent jos gairių visuomenė nematė mažiausiai savaitę po esminio susitarimo dėl koalicijos sudarymo, o daugelis, esu tikras, negirdėjo ir iki šiol. Tačiau šiandien labiau domina sutarties šalių numatyti veiklos prioritetai. Kitaip tariant - pamatinės nuostatos, kurios, perimtos iš partijų rinkimų programų, tapo kelrodėmis žvaigždėmis dabartinei Seimo kadencijai.
Jeigu to nėra padaryta, tai koaliciją verčiau derėtų vadinti tik partinių interesų (kitaip - piliečių grupės asmenų norų) įgyvendinimo įrankiu. Be to, tokia situacija rodytų, kad įtakingiausių koalicijos partnerių - socialdemokratų - kurtas “valstybės gelbėtojų” įvaizdis tėra gryniausias melas, o siekta vien dominavimo svarbiausioje valstybės institucijoje - Vyriausybėje. Dar svarbiau, kad socialdemokratai, sėsdami prie derybų stalo su Darbo partija, naudojo tik šį vienintelį - populizmo stabdymo - argumentą.
Todėl Viktoras šią pirmąją paslaptį turėtų arba atskleisti, arba vyresniuosius koalicijos brolius užguls sunki veidmainiavimo dėl “aukojimosi vardan Tėvynės” našta.
Antroji Viktoro paslaptis - magiškas “Mažeikių naftos” ir “Jukos” problemų sprendimo raktas. Jis buvo “ištrauktas” dar tik pradėjus formuoti naująjį kabinetą, vėliau “parodytas” koalicijos Tėvo vaidmenį vaidinančiam premjerui, o eiliniai piliečiai ilgokai laikyti nežinioje. Čia nekomentuosiu, ar naujoji Ūkio ministerija bus geresnis savininkas nei privataus kapitalo dėsniams paklūstantys investuotojai (nors ir priversti klūpėti Kremliaus koridoriuose).
Svarbiau, kad konservatoriams valdant darytų privatizavimo sprendimų atmintis neduoda ramybės. Ypač skaudūs paslaptingi Lietuvos valdininkų įpročiai daryti dažnai visiškai nesuvokiamas nuolaidas derybų priešininkų naudai. Nevalingai peršasi išvada, kad žaidimas atviromis kortomis visuomenei būtų daug skaidresnis, net ir paaukojus dalį efektyvumo dėl Mažeikių verslo paslapčių ir taktikos paviešinimo.
Prisimindamas šias dvi pirmąsias Viktoro paslaptis, nenorėčiau, kad tokie paslaptingi darbo metodai taptų mūsų tryliktosios Vyriausybės darbo stiliumi. Nesiūlau viešinti valstybės paslapčių, tačiau itin didelis Viktoro paslaptingumas nevalingai primena jo paties gimtinėje beveik vėl naujai sukurtą “tvarką”. Tikiuosi, kad mano šalies Vyriausybė teiks visuomenei visą informaciją ir joje susitelkę “žiniukai” nebandys gelbėti Lietuvos piliečių pagal savo slaptus genialius planus ir scenarijus.
