Po kaktomušos su traukiniu - nuolatinės kovos būsena
Spalvas praradęs gyvenimas
Laimingos pabaigos belaukiant
Prisijaukinę viltį
Atgal į gyvenimą - skausmo keliu
Irena ZUBRICKIENĖ
Pašaliečio akimis pažvelgus į Gyviškių kaime (Marijampolės savivaldybė) jaukų šeimos lizdą susikūrusių Loretos (34 m.) ir Vaidučio (35 m.) Stepanavičių kasdienybę, nejučia apninka retoriniai klausimai: gal iki šiol šių žmonių pernelyg skubėta, jog tarsi liepta pristabdyti vakarykštį gyvenimo tempą? gal pernelyg mažai mylėta, jog tarsi duota "pasitaisyti" - įrodyti meilę? gal be baimės vaikščiota aštriausiomis gyvenimo briaunomis, jog tarsi pakišta galimybė iš naujo visomis jėgomis kabintis į gyvenimą?.. Šiuos klausimus diktuoja sutuoktinių namuose daugiau nei pusmetį sklandanti nuolatinės kovos už gyvenimą atmosfera: per kraupią avariją ant geležinkelio bėgių sunkiai traumuotas šeimos galva Vaidutis dabar tarsi balansuoja ant gyvybės ir mirties slenksčio.
Lemtinga nepastabumo akimirka
Praėjusio sausio 30 - osios vakarą smarkiai šalo. Marijampolės uždarosios akcinės bendrovės "Slenkančios sistemos" montuotojas Vaidutis Stepanavičius, vairuodamas automobilį "Audi 100", po darbo skubėjo į už keliolikos kilometrų esančius namus. Rūpestingas vyras ir dviejų mažamečių vaikų tėvas buvo pripirkęs įvairių lauktuvių, nes šeima ruošėsi į svečius. Patyręs vairuotojas buvo nusigremžęs šaltuko išmargintus priekinius automobilio stiklus - dėl užpakalinių tiesiog surizikavo. Dabar sunku pasakyti, ar pastaroji detalė galėjo turėti kokios nors įtakos lemtinga tapusiai Vaidučio gyvenimo akimirkai. Priartėjęs prie Marijampolės miesto pakraštyje, Saulės gatvėje, esančios avarijomis garsios geležinkelio pervažos ir nepastebėjęs raudono šviesoforo signalo, greičiausiai praradęs budrumą arba pernelyg pasitikėdamas savo jėgomis, Vaidutis leidosi per pervažą. Kaip tik tuo metu iš Marijampolės geležinkelio stoties ką tik buvo pajudėjęs AB "Lietuvos geležinkeliai" priklausantis keleivinis traukinys, vykęs iš Kauno į Suvalkus. Lemiamą akimirką, kai sąstato mašinistas Sergejus Zorinas (36 m.) pastebėjo nė kiek prie pervažos nepristabdantį lengvąjį automobilį, iki susidūrimo tebuvo likę kokie penki metrai. Gaudžiant stipraus garso signalui, mašinistas pradėjo stabdyti, tačiau traukinys sustojo tik už poros šimtų metrų. Sutrikęs S. Zorinas, leidęsis per vagonus, kuriuose tuo metu buvo 20 keleivių, ir džiaugdamasis, kad visi jie teatsipirko išgąsčiu, išlipęs iš paskutiniojo vagono pamatė, kad į traukinį rėžusis "audinė" nuo stipraus smūgio sumaitota, nublokšta bene už 40 metrų. Po kaktomušos su traukiniu gerokai aptraiškytas "audinės" vairuotojas dėl itin sunkios galvos traumos buvo skubiai perduotas medikams. Įvykio vieton subėgę smalsuoliai dvejojo, ar vairuotojas išliks gyvas, nes automobilio salone buvo likę ne tik nelaimėlio kraujo pėdsakų - kai kur buvo matyti patiškusių smegenų.
Per porą savaičių ištyrus įvykį, iki šiol taip ir liko neaišku, kodėl Vaidutis, būdamas blaivus, prieš pervažą nesustojo, neįsitikino saugumu ir nepraleido artėjančio traukinio. Patį jį įvardinus avarijos kaltininku, buvo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą. Traukinio, kuris buvo šiek tiek apgadintas, savininkai atsisakė pretenzijų nepastabiam ir dėl to stipriai nukentėjusiam vairuotojui.
Gyvybės ir mirties sūpuoklėse
Atsakymų į ne vien teisėsaugininkams rūpimus klausimus nėra ir nebus todėl, kad per avariją atvirą kaukolės lūžį ir sunkią galvos smegenų traumą (anot medikų, galva buvo tiesiog sutrinta) patyręs Vaidutis Stepanavičius, nors išgyveno, tačiau nieko neprisimena ir apskritai dar negali suprantamai reikšti savo minčių. Iki nelaimės buvęs sveikas ir darbštus, nuovokus, apsukrus Vaidutis dabar yra sunkus ligonis, invalidas, žmonos ir savo vaikų globotinis.
Medikams, beveik neteikusiems nė vieno procento vilčių, kad Vaidutis išgyvens, ir mandagiai užsiminusiems nelaimėlio artimiesiems apie galimas greitas laidotuves, vis dėlto pavyko laimėti ilgai trukusią kovą su mirtimi. Kritinės būklės pacientas atlaikė itin sėkmingą keturių valandų operaciją, per kurią buvo pašalintas vienas kaukolės kaulas. Sąmonės neatgaudamas vyras komos būsenos išbuvo net tris savaites. Vėliau džiaugdamiesi mirtį nugalėjusios gyvybės pergale medikai bene didžiausias liaupses skyrė Vaidučio žmonai Loretai, kuri visas dvejonių dienas praleido prie merdinčio vyro ir savo meile ragino jį pabusti.
- Visą laiką, kol buvau šalia jo, laikydavau jo ranką ir kalbėdavau, - Loreta kuklinasi dėl medikų pripažinto savotiško jos didvyriškumo, tarsi būtų kalbama apie savaime suprantamą dalyką. - Prašiau, kad neišeitų, nepaliktų mūsų, kad jis mums labai reikalingas, mylimas. Kalbėdavau apie viską: namus, vaikus... Dabar net stebiuosi, kad tiek daug tada turėjau pasakyti jam, gulinčiam, rodės, be gyvybės ženklų. Kai vėliau džiūgaudavau, jog jaučiu, tiesa, labai silpnutį jo rankos paspaudimą - kiek užtrukusį jo atsakymą į klausimą, man atrodė, kad medikai į mane žiūrėjo kaip į kvailę, šeimos tragedijos taip pat palaužtą. O po trijų savaičių Vaidas pabudo iš komos ir atsimerkė. Tik nekalbėjo. Pradėjome bendrauti ženklais.
Netikėta komos atomazga nustebino net daug mačiusius gydytojus - galvos smegenų didžiosios dalies netekęs ligonis pradėjo sparčiai taisytis! Visų nuostabai pradėjo matyti ir traumuota kairiąja akimi, nors po avarijos buvo manoma priešingai. Vyriškio "nesuvystė" ir konstatuotas vienos kūno pusės paralyžius - manyta, jog Vaidutis nevaikščios, nevaldys rankos. Vyro valgydinimas šaukštu, pagalba atsisėdant ir apskritai kiekviename naujame jo judesyje pamažu slinko praeitin. Kauno klinikos, Palangos reabilitacijos ligoninė - čia praleisti bene penki mėnesiai į naujomis spalvomis po avarijos nusidažiusį sutuoktinių gyvenimą įsirėžė pirmaisiais po traumos Vaido žingsniais, pirmaisiais suprantamais žodžiais: "ne", "ačiū", "nenoriu" (prireikė ir logopedo pagalbos). Medikai netikėtą Vaido grįžimą į gyvenimą aiškino taip: laiku suteikta kvalifikuota specialistų pagalba, stiprus organizmas ir ypatinga mylinčio, begaline kantrybe apsiginklavusio žmogaus globa, slauga (Loreta ir Palangoje, išsinuomojusi kambarį, nuo ryto iki vakaro kasdien būdavo prie vyro). Šiandien moteris džiaugdamasi "sudirbinėja" buvusias profesionalių medikų pesimistiškas prognozes: neatsipeikės - o pabudo, nematys - o mato, liks lovos invalidas - o vaikšto! Viltį prisijaukinusios Loretos galvoje kirba dar viena mintis - vyras dar daugiau sustiprės ir vėl bus tvirta šeimos galva!
Tarsi antroji vaikystė
Dabar jau patardami kantriai pralaukti dar bene pusmetį, kad taptų aišku, ar sparčiai progresuoja po traumos Vaidutį apėmusi liga, medikai sako, kad šis Vaido gyvenimo tarpsnis - tarsi antroji jo vaikystė, tad reikia laukti, kol prasidės brandesnis etapas. Tiesa, netrukus turėtų būti atlikta dar viena operacija - vietoj pašalinto kaukolės kaulo bus įdėta speciali plokštelė. Operaciją stabdo sunki jaunos šeimos materialinė padėtis.
Vaidutis sunkiai prisimena iki traumos pažinotus žmones. Tik šeimos nariai jam nekelia jokių išsitrynusios atminties kančių. Stengdamasis prisiminti buvusios kasdienybės faktus, įamžintus nuotraukose, Vaidutis ilgai tyrinėja tarsi niekada nematytus vaizdelius. Nepavykus prisiminti, prasiveržia turbūt neviltį išreiškianti graudi vyro rauda. Kartais Vaidas, kai pavyksta pačiam padaryti ką nors nauja (pavyzdžiui, nejudriąja ranka pačiam susisagstyti drabužių sagas), džiaugiasi kaip vaikas. Būna, kad šeimos galva, pavyzdžiui tingėdamas mankštintis, vaikiškai užsiožiuoja. Bet Vaidutis ir toliau tebėra mylintis ir rūpestingas tėvas: vos tik pastebi lauke ilgiau užsibuvus vaikus, energingai pirštu bado į laikrodį ir šitaip ragina žmoną vaikų pažiūrėti. Galbūt tai pasąmonėje įsirėžęs globojimo jausmas, o gal po avarijos sustiprėjęs atsargumo bruožas. Protarpiais Vaidutis nustebina sveiko žmogaus protu - akimirksniu atsiranda šalia žmonos, kai jai labai reikia tvirtybės, ir nors pastovi greta, arba vienu judesiu atitaiso keblią buitinę situaciją (pavyzdžiui, keliems kieme nesėkmingai besidarbavusiems vyrams "priminė", kad jie varžtą suka į priešingą pusę). Tokiais momentais Loretai atrodo, kad visos bėdos - jau praeityje. Moteris labiausiai baiminasi, kad Vaidutis ilgainiui netaptų nepagydomu psichikos ligoniu. Beje, tokias mintis Loretai retkarčiais kursto kai kurie kaimo žmonės, nesidrovintys esą išsprūdusio sakinio, jog "dabar Vaidas kitoks, o ankstesnysis niekada nesugrįš".
Medicinos galimybės ribotos
Medikai nuo kategoriškų prognozių - į kurią pusę nusvers traumuoto ir komą išgyvenusio organizmo svarstyklės - susilaiko. Marijampolės apskrities ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vedėjo Vito Vyšniausko teigimu, vien čia per metus priskaičiuojama apie 100 - 120 komos ištiktų ligonių. Apie 10 - 15 procentų pacientų, patyrusių šią būseną, miršta. Gydytojo teigimu, viena aišku: po komos atsibudęs žmogus patiria tam tikrus pokyčius - nebebūna toks, koks buvo iki komos. Štai atsibudęs toks pilietis gali būti daugiau linkęs į apmąstymus, "atsikasti" jame neišduodančiai glūdėjusius ypatingus gabumus kūrybai, mokslui, menui - muzikai, dailei. Deja, didžioji dauguma komą pergyvenusių asmenų patiria neigiamus pokyčius - tampa psichiškai silpnesni, jau nekalbant apie fizinius pokyčius. Medikai teigia, kad žmogaus smegenys (kartu ir sąmonė) - mažiausiai ištirta žmogaus kūno vieta, tad nenuostabu, kad čia plačią dirvą hipotezėms randa ne tik mokslininkai, bet ir spėlionėmis, nepagrįstomis išvadomis mėgstantys manipuliuoti įvairaus plauko ekstrasensai, šarlatanai, net ir vien gyvenimo patirtimi savo žinias kategoriškai grindžiantys bemoksliai piliečiai. Kas jiems svetimas skausmas?..
Letos Kaulinienės nuotrauka:
- Loreta Stepanavičienė viliasi, kad avarijoje traumuotas Vaidutis pamažu grįš į pilnavertį gyvenimą
(nuotrauką šiandien išsiųsiu elektroniniu paštu)
2002 09 12
