Po šeimos tragedijos - į lėlių pasaulį
Lėlių karalienė iš Suvalkijos
Irena ZUBRICKIENĖ (Irena LAKAVIČIŪTĖ)
Netoli Marijampolės, Obšrūtėlių kaime esančiame vienkiemyje, gyvenančių seserų Marijonos Černiauskienės (77 m.) ir Petronėlės Bočienės (75 m.) sodybą lengva atskirti iš kitų, pakeliui esančių, nes ją juosia iš vytelių pačių moterų pinta tvora. Užtat patekti į kiemą rizikinga - prašalietį nesvetingai pasitinka nasrus iššiepę du nemaži šunys. Tokio atsargumo senyvos seserys ėmėsi po to, kai prieš keletą metų į sodybą pradėjo plaukte plaukti įvairiausio plauko lankytojai: vienus domino klėtelė, tapusi lėlių muziejumi, antri guodėsi kankinami troškulio, o treti … nuo tvoros nurankiojo indus iš aliuminio, nugvelbė kelias vištas ir gaidį.
Tragedija nušlavė namus
Lygiai prieš 25 - erius metus seserys Marijona ir Petronėlė patyrė, rodės, nepakeliamą tragediją - vieną kovo naktį namuose kilo gaisras, nuo žemės paviršiaus nušlavęs ne tik turėtus trobesius. Liepsnose pražuvo penki tuo metu namuose miegoję žmonės - abiejų mama, teta, brolis, Petronėlės sutuoktinis ir radijo aparatą pataisęs bei užsilikęs meistras. Užgesinus gaisrą, lavonus ne iš karto pavyko surasti - liepsnojusi teritorija buvo pavirtusi didele degėsių krūva. Marijona kaip dabar prisimena, jog tuokart jai mirties pavyko išvengti tik dėl to, kad nenujaustos tragedijos išvakarėse siautė didžiulė pūga, ir ji, dieną viešėjusi mieste pas pusseserę, pas ją pasiliko ir pernakvoti. Vėliau įvykį tyrę pareigūnai nustatė, kad gaisrą sukėlė netvarkinga elektros instaliacija, kurios namiškiai vis neprisiruošė pertvarkyti - laukė specialistų. Medikai nustatė, kad gaisravietėje buvę žmonės užduso nuo dūmų. Tokius namus po trumputės viešnagės radusiai Marijonai tuokart vilties gyventi teikė bene vienintelė aplinkybė - kad per gaisrą stipriai apdegusi sesuo Petronėlė vis dėlto išgyveno. Šią moterį likimas buvo nuskriaudęs ir anksčiau - būdama trisdešimtmetė, dirbdama ji neteko rankos. Artimiausių žmonių netekčių prislėgtoms seserims reikėjo tarsi iš naujo pradėti gyvenimą.
Gaisravietėje - ne tik gėlės
Po tragedijos vienišos likusios seserys pamėgtų vietų nepaliko - liko tame pačiame vienkiemyje, kurį išpuoselėjo pačių rankomis, o gaisravietę kūrybingai apsodino gėlėmis. Abi tarsi įsikalė į galvas, kad gėlių žiedais jų žuvę artimieji stebi toliau verdantį gyvenimą, mato, kaip sekasi joms abiem. Laiškininke dirbusi Petronėlė apie namus tūpčiodavo mažiau, o romantiškos sielos Marijona, siuvėja, gražiai aptvertą gėlyną pavertė mažu botanikos sodu, traukiančiu kiekvieno praeivio akį. Po nelaimės praėjus šešeriems metams, tame sodelyje Marijona iš plytų surentė kone savo ūgio statinį - jaunesniąją Trakų pilies sesutę. Jos vidų moteris suskirstė į penkis aukštus, įrengė patalpėles. Pro pilaitės langus ir dabar matyti mažus stalelius apsėdę vyrai ir moterys, savo kambarėlyje besiilsintis valdovas, bokšteliuose - sargybiniai. Marijona norėjo prilipdyti daug kunigaikščių ir juos taip pat įkurdinti pilaitėje, tačiau patyrė, jog nedegtas molis, iš kurio ji lipdė figūras, neilgaamžis. Tuomet jos dėmesį patraukė sesers Petronėlės, laiškanešės, į namus kažkodėl suneštos laukuose ir kiemuose rastos vaikų išniekintos ir išmestos lėlės. Jų jau buvo susikaupusi nemaža krūva. Marijona nutarė lėles restauruoti ir jas aprengti įvairius Lietuvos laikmečius atspindinčiais drabužiais. Petronėlė į tokį sesers sumanymą tik ranka numojo - jai visuomet rūpėjo praktiškesni dalykai.
Lėlėse atgimė istorija
Šiandien Marijonos restauruotos lėlės, kurių per vienuolika metų aprengta ir papuošta per tris šimtus, įkurdintos atskiroje vienkiemio patalpoje - klėtyje. Jos sustatytos ant lentynų kunigaikščių dinastijomis, šeimomis - tiksliai pagal Lietuvos istoriją. Anot Marijonos, ji viską išstudijavo iš L. Ivinskio ir A. Šapokos paskelbtų šaltinių. Mingaila, Girvila, Trainaitis, Algimantas, Danutė Trobiūtė…Mozūrijos kunigaikščiai… Policininkai, karžygiai, ponai, guvernantės, piemenys, valstiečiai…Visos lėlės turi savo nuolatinę vietą, savo aplinką. Marijona sako, kad jos lėlės būtų pati geriausia priemonė dėstant mokiniams Lietuvos istoriją. Pati ji valandų valandas galėtų pasakoti apie kunigaikščių meilės romanus ir santuokas, apie jų sielų klystkelius. Savamokslė moteris, nors kiekvieną lėlę ženklina pačios padaryta ir prisegta vardą bei laikmetį nurodanti kortelė, mintinai žino visų giminystės ryšius, visus vadina vardais, net nedirstelėjusi į užrašus. Ji labai supyksta, kai pašnekovas pasirodo beesąs visiškas savo šalies istorijos neišmanėlis - tokiam moteris pasiūlo į lėles spoksoti parduotuvių lentynose.
Būna purvyno gabalas - tampa lėle
Iš kur Marijona gauna vis naujų lėlių? Pasak pačios, anksčiau jų būdavo pilni grioviai ir šiukšlynai. Kai juos su seseria savo apylinkėse aprinko, pati sėsdavo į autobusą ir nukakdavo į kitoje Marijampolės pusėje, užmiestyje, esantį sąvartyną. Pasikuisdavo, susipažino su nuolat jame besidarbavusiais benamiais.
- Būdavo, šnapso nuvežu į sąvartyną ir vėliau jau atsiimu "siuntinį", - neslėpė Marijona. - Išsitraukiu iš dvokiančio maišo purvyno gabalą, jį nugramdau, nuprausiu, dantų šepetuku išvalau sunkiau prieinamas vietukes, plaukus ištrinku šampūnais ir iššukuoju, kai kurioms lėlėms - susuku. Tada dažais išryškinu antakius, akis, blakstienas, lūpas. Vyriškai giminei nupaišau arba prilipdau barzdas, ūsus, "moteriškes" išdabinu auskarais, karoliais. Žinoma, kiekvienam siuvu skirtingus rūbus - priklauso nuo laikmečio, kuriam lėles priskiriu. Pažiūrėkite, mano lėlės po sukniomis turi apatinius rūbelius, nėriniuotas kelnaites, kiekviena mūvi plonytes kojines ir avi batelius. Manot, jų kur prisiperku? Pati viską siuvu. Beje, siuvimo mašina - irgi iš sąvartyno. Sunkiausia siūti mažo dydžio apavą. Kai adata reikia daug kartų perdurti, pirštus man alsina, tada imuosi ylos. Aršu ir uniformines pareigūnų kepures daryti - šis darbas kaip juvelyro.
Vienos lėlės išsiskiria pagonių drabužiais, kitos - galifė kelnėmis. Pastarųjų metų kūryba - anų laikų Lietuvos angelaičiai, pirmųjų Lietuvos spartakiadų dalyviai, pramoginių šokių šokėjai, margaspalviais sijonais išpuoštų čgonių būrys. Moteriškos lyties lėlėms Marijona kruopščiai pritvirtinusi krūtines, visoms baltai nudažiusi dantis. Kai kurios lėlės jau aprengtos ir greitai būtų pastatytos į joms skirtą nuolatinę vietą, tačiau trūksta tai rankos, tai kojos ar net galvos. Marijona tikisi šias dalis kada nors dar rasti kokiame griovyje ir pritaikyti. Senų lėlių fanatikei parūpino ir kaimynai, ir aplinkinių kaimų gyventojai, vos išgirdę apie šį keistuolės pomėgį.
Miela akiai, bet nesaldu širdžiai
Didžiuodamasi savo sutvarkytu ir toliau tebetvarkomu muziejumi, Marijona neslepia ir nerimo - esą kas jo laukia ateityje? Ar koks nors muziejus jį perimtų nesugadindamas? Turi planų ir pati Marijona - įrengtų dar vieną atskirą pastatėlį sodyboje, tačiau realiai vertina savo amžių ir silpstančią sveikatą. Moteris dar turi vilties, kad jos pradėtus darbus tęs viena tuo pačiu "užsikrėtusi" jauna giminaitė. Marijonos didžiausias rūpestis - sutvarkyti lėles, atspindinčias Lietuvos gyvenimą iki atkurtos Nepriklausomybės. Esą dabartinį laikmetį lai atspindi kas kitas.
Marijonai apmaudu, kad jos pastangų, užsispyrimo, kruopštumo ir sugebėjimų niekas deramai neįvertina. Tiesa, režisierius Vytautas Landsbergis susuko dokumentinį filmą "Dvi seserys", bet po jo, anot Marijonos, niekas "iš valdžios" nesureagavo, tik vagys apsilankė iš visų pusių per televiziją parodytoje sodyboje. Senutė su nuoskauda minėjo, kad "rusų laikais būtų tūkstančius už savo darbą susikrovusi". Galbūt todėl, nesulaukusi jokio atpildo, dabar ji privengia visokių smalsaujančių lankytojų (tarp jų ir korespondentų), net užsieniečių, išgirdusių apie unikalią sodybą, o neabejinga ir nereikli liko tik savo kaimo vaikams, kuriems, rodydama savo lėles, ne kartą mielai dėstė Lietuvos istoriją.
- Gal atrodo, kad talento šitam darbui nereikia? Ir talento, ir geros galvos, kad visus aprengtum pagal madą, - nesikuklino Marijona. - Ir dar atlaikyt kitų panieką. Va, sesuo ir dabar tik durna mane išvadina. Tai ką man daryti, kad tikrai turiu to durnumo: kai tik randu ar gaunu naują tinkamą lėlę, tai iš džiaugsmo net į viršų pašoku. Tik tos šiuolaikinės, barbės, manęs visai nedomina - labai jau išsekusios, į prostitutes panašios.
Vis labiau trūksta Marijonai ir pačių lėlių jos svajonėms įgyvendinti, ir nepigiai kainuojančių dažų, o neseniai dar ir pelės į eksponatus įsisuko - apgraužė sagutes, karoliukus, drėgmė muziejėlyje atsirado. Trūksta ir sveikatos, kurią savamokslė moteris taiso acto kompresais. Vienintelio jai netrūksta - laiko. Nuo pat ryto iki vidurnakčio leidžia sau tupinėti apie lėles, atsitraukdama nuo jų tik tam, kad pavalgytų. Dar labai mėgsta klausytis per radiją transliuojamų žinių, ypač - kriminalinių pranešimų. Jau daug metų, kai visas šalies nelaimes Marijona registruoja atskirame sąsiuvinyje. Kam? Anot pačios, irgi "iš durnumo", bet jai tai "ir įdomu, ir būtina iš vidaus". Lėlės ir radijas - visas savo vaikų neturėjusios (kaip ir sesuo Petronėlė) ir bene visus artimuosius per anksti ir netikėtai praradusios Marijonos gyvenimas. Moteriai atrodo, kad, baigusi mokslus, šiandien ji būtų buvusi "aukštas žmogus".
Vlado GESAIČIO nuotraukos:
- Savamokslė Marijona valandų valandas gali pasakoti apie savo restauruotas lėles
- Lėlės surikiuotos dinastijomis, laikmečiais
- Kiekvienai lėlei Marijona - ir siuvėja, ir kirpėja, ir grimuotoja
- Šeimos tragediją menančioje vietoje moteris pastatė Trakų pilį
2001 04 20
