Lietuva kasmet vis gražesnė ir turtingesnė. Taip apie savo gimtąjį kraštą sako Vokietijoje jau apie 17 metų gyvenanti RAMUTĖ BERŽINSKAITĖ-KIRŠ (50 m.), bent kartą per metus parvažiuojanti įkvėpti išsiilgto Lietuvos oro. Kadaise baigusi tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir keletą metų dirbusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Kaune, Ramutė, per vieną turistinę kelionę susipažinusi su tuometinės Vakarų Vokietijos piliečiu, netrukus tapo jo žmona ir šiandien yra dviejų paauglių sūnų mama. Ir Vokietijoje ji - pedagogė: dirba vaikų darželyje.
- Iš mūsų pokalbio jau sužinojau, kad į Lietuvą grįžti gyventi neketinate - kad ir kaip sparčiai, anot jūsų, ji gražėtų ir turtėtų. Kodėl?
- Atsakymas visiškai paprastas ir turbūt daug kam suprantamas: mano šeima ir mylimiausi žmonės - Vokietijoje. Jau gerokai ūgtelėję sūnūs savo ateities planus sieja tikrai ne su Lietuva. Jie lietuviškai kalba ir supranta labai nedaug, kaip ir mano vyras. Pripažįstu, kad šioje srityje savo laiku buvau apsileidusi ir... pateisinau lietuvių liaudies išmintį, kad šiaučius - be batų, kriaučius - be drabužių, o lietuvės vaikai - be lietuvių kalbos... Be to, Lietuvoje dabar likę tik mano tolimesni giminaičiai, su kuriais mielai bendrauju ir atvykusi, ir būdama Vokietijoje, o abu mano tėveliai jau mirę. Mokytojos ir mokyklos ūkvedžio šeimoje buvau vienturtis vaikas. Džiaugiuosi, kad išsaugojau savo tėviškę Šeštokų kaime - nepardaviau, kaip buvo kilusi mintis po tėvelio mirties. Dabar tokių minčių nebeturiu: tėviškė pamažu remontuojama, tvarkoma, kartu yra prieglobstis jaunai, savo pastogės neturėjusiai tvarkingai šeimai, o aš žinau, kad bet kada galiu parvažiuoti ir joje patogiai jaustis.
- Ar Vokietijoje bendraujate su lietuviais, ar aptarinėjate turbūt internetu jus pasiekiančias žinias iš Lietuvos?
- Taip, yra kelios lietuvės, nutekėjusios į Vokietiją, su kuriomis palaikome ryšį. Kartais suorganizuojame kokį vakarėlį. Jame mėgstame dalyvauti be savo vyrų, nes tada jaučiamės kur kas laisviau - lyg būtume Lietuvoje. Žinių iš Lietuvos, galima sakyti, neaptarinėjame, nes susitikusios turime savų temų. Pavyzdžiui, lietuvės Ingos Rinau, kovojančios už teisę gyventi su dukrele, o ne atiduoti ją buvusiam vyrui, vokiečiui, problema, kaip dabar supratau, Lietuvoje neišeina iš pirmųjų spaudos puslapių, o mano krašte visai nežinoma. Manau, kad Inga padarė didelę klaidą, slapta išsiveždama dukrytę nuo tėvo, o dabar už tą klaidą skaudžiai ir brangiai moka. Moteriai reikėjo būti gudriai: surinkti nenuginčijamų faktų, kad jos buvęs vyras nėra pavyzdinis tėvas, pavyzdžiui - paprovokuoti lengvo smurto protrūkį ir oficialiai jį užfiksuoti. Na, čia gal kraštutinumas, bet aš susidariau nuomonę, kad Inga už savo dukrelę kovoja kaip liūtė, todėl, kaip sakoma, kare ir meilėje - visos priemonės pateisinamos.
- Ar Vokietijoje jums teko girdėti tokių atvejų - apie šeimoje "paprovokuotą" smurtą?
- Konkrečių tokių atvejų neteko girdėti, bet įsprausta į kampą griebčiausi net ir tokios gudrybės. Be to, šeimoje smurtą patyrusios moterys Vokietijoje yra labai užjaučiamos ir globojamos šalies valdžios. Pirmiausia smurtautojas iškeldinamas iš šeimos namų, kad šeima nedrebėtų baimėje. Jeigu toks sprendimas nepalankus smurtautojo aukai, jai nemokamai suteikiamas kitas gyvenamasis plotas, skiriamos įvairios pašalpos vaikams, socialiniai darbuotojai mina ir mina slenkstį, kad tik kuo daugiau padėtų, aplanko ir psichologas. Kiek teko domėtis, Lietuvoje smurto šeimoje aukos gyvena dar labai liūdnai: slapstosi, gėdijasi, baiminasi, nenori kreiptis į teismus ir yra dar labiau terorizuojamos to paties smurtautojo.
- Sakėte, kad kultūrą šeimoje lemia ir šalies kultūra. Jūsų draugų rate nėra nelaimingų, kenčiančių šeimų?
- Nuolat nelaimingų - tikrai nežinau savo pažinčių rate. O kasdienių barnių ir nelaimių tai būna, bet jų ir neišvengsi. Vokietijoje labai dažnos, pasakysiu - madingos - tokios santuokos, kai sutuoktinius skiria 20 ir daugiau metų skirtumas (vyras yra vyresnis). Lietuvoje išgirdau, kad ir čia tokių porų daugėja, bet dažnai artimieji tam nepritaria, dėl to skaudžiai išgyvena, o žmonės iš šalies vertina netgi pašaipiai: esą tai dėl išskaičiavimo arba dėl vyrų amžiaus krizės. Vokietijoje į tokias šeimas žiūrima be jokių "prieskonių": jeigu porai gerai, tai pašaliniams turėtų nerūpėti. Pažįstu kelias tokias šeimas ir galiu pasakyti, kad jose susiklostęs "tėvo ir dukters" modelis: garbaus amžiaus, patyręs, namų ramybės tetrokštantis vyras yra supratingas ir tolerantiškas savo jaunai, bendraamžių draugų ratą turinčiai žmonai. Jis neprieštarauja, kad žmona be jo nueitų į vakarėlius ar kitokias linksmybes. Pasitikėjimas ir dėmesys, rūpestis, šiluma - štai kas jiems svarbiausia. Manau, tikrai - ne pinigai. Mat dažniausiai tokiais atvejais abu sutuoktiniai jau būna kelis kartus išsiskyrę, kai gyveno su savo bendraamžiais, o senatvę pasiruošę praleisti ramiai ir saugiai.
- Sakėte, Lietuva, jums matoma ne kasdien, pastebimai gražėja. O patys jos žmonės?
- Mano žmonės, su kuriais nuolat bendrauju, išlikę tokie patys - kaip buvo šilti, taip ir tebėra. O svetimi, sutikti gatvėse - tebėra visokių. Miestuose ir miesteliuose išties vis daugiau ir daugiau švytinčių, besišypsančių žmonių. Nuotaikos nesusigadinau ir bendraudama su valstybės įstaigų darbuotojais - nereikėjo, kaip tekę girdėti, laukti, kol valstybės tarnautojos išgers kavą, neteko būti stumdomai ar kvailinamai. O atvykus bendrauti išties tenka su daugeliu, nes, kaip minėjau, remontuojama tėviškė, tvarkomi kiti tėvų turto reikalai ir panašiai. Tebeliūdina tik gilaus kaimo žmonės. Važinėdama sutikau ir tokių, kurie, atrodo, gyventų viduramžiais. Apmaudžiausia, kad jiems taip gerai. Šiurpu, kad ir jaunimas ten "pasigavęs" tokią gaidelę. Labai norėtųsi, kad visi lietuviai žiūrėtų į ateitį, mąstytų, svarstytų, o ne, nuleidę rankas, gyventų tik šia diena ir nežinia ko lauktų.
- O kaip "karo keliuose" problema? Ar Vokietijoje jus pasiekia tokie šiurpūs signalai iš Lietuvos?
- Kai išgirdau, kaip Lietuvoje įgyjami vairuotojo pažymėjimai, manau, kad jau šioje stadijoje "užprogramuoti" karo keliuose faktai. Sako, vairavimo egzaminus žmonės čia laiko po 4 ir po 8 kartus! Vokietijoje tokių atvejų negirdėjau. Jeigu per porą kartų neišlaiko, vadinasi, reikalingas dar vienas išsamaus mokymosi kursas, nes mokinys prastai išmoko. O Lietuvoje, girdėjau, tokie neišlaikiusieji pirmiausia kaltina egzaminatorius, esą šie tyčia siuntinėja egzaminuojamąjį tik tam, kad pasipelnytų iš jo kyšių ar pakartotinių mokesčių. Manau, kelis kartus pravarytas toks asmuo įgyja psichologinių problemų, kurios ateityje jam tikrai nepadės. Girdėjau, kad dėl to Lietuvoje vairuotojo pažymėjimą galima nusipirkti. Tai apie ką mes kalbame?..
- Girtų vairuotojų Vokietijoje sulaikoma daug?
- Nesu šios srities specialistė, bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad išgėręs žmogus Vokietijoje vengia automobilio vairo. Jeigu einame kur nors padalyvauti, visada apgalvojame, kas grįžtant sės prie mašinos vairo, o gal reikia kviestis bičiulį ar samdytis taksi. Manau, toks supratimas, toks požiūris turėtų būti tarsi užkoduotas pradedančio vairuotojo smegenyse. Nežinau, ar atsispindi tikri faktai, ar tai - tik sukurtas anekdotas, bet Vokietijoje man yra ne kartą girdėtas toks žodžių kalambūras. Esą skaičiuojama, jog Vokietijoje girti vairuotojai padaro 20 procentų visų eismo nelaimių, taigi - išvada: vairuokime išgėrę, tai avariją padarysime tik vienas iš penkių... Tai, žinoma, tik juokas.
- Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
Autorės nuotr.:
- Ramutė Kirš (kairėje), grįžusi į Lietuvą, neaplenkia ir savo studijų draugių - čia ji su kauniete mokytoja Danute
- Dzūkė Ramutė Kirš Vokietijoje gyvena jau 17 metų, į tėviškę grįžta kartą per metus ................................... P.S. - pirmoji nuotrauka yra šiemetinė, bet jeigu tokia (ne viena, o su drauge) netinka, tai antroje - Ramutė yra viena, bet foto daryta pernai, o fone - gausiai lapuoti medžiai.
