Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Mūsų kaimynai lenkai sako, kad belaisvio laisvė matuojama jo grandinės ilgiu. Šis posakis tinka ir iš Pietų Amerikos kadaise atvežtoms ir sėkmingai aklimatizuotoms nutrijoms, kurių veisimo ir auginimo bumas baigėsi bene prieš šešerius septynerius metus.Gerą dešimtmetį šie dideles žiurkes primenantys švelniakailiai žvėreliai buvo "kalinami" narvuose ne tik kaimiečių ūkiuose, tačiau ir priemiesčių gyventojų ūkiniuose pastatuose bei sandėliukuose. Tais laikais aktyviai nutrijas auginęs veterinarijos gydytojas Arūnas Nenorta puikiai prisimena, kaip šie nedaug tesuėdantys žvėreliai kruopščiai "patikrindavo" narvus gaminusių meistrų darbą, ieškodami silpnų vietų. Jeigu nutrija aptikdavo silpnai pritvirtintą virbą ar sklendę, blogai užveržtą varžtą ar nuo suvirinimo elektrodo likusį gurvuolį, galėjai neabejoti, jog po kurio laiko šioje narvo vietoje būtinai atsiras skylė, pro kurią žvėrelis ištrūks laisvėn. Tiesa, labai toli nutrijos nebėgdavo - dažniausiai tik iki artimiausio vandens telkinio, kuriame šeimininkai jas paprastai ir surasdavo.
Kepurė iš nutrijos - prestižinė
Anais laikais dėvėti iš nutrijos kailio pasiūtą kepurę buvo prestižo reikalas, todėl žvėrelių augintojai duodavo daug darbo ir kailių išdirbėjams, ir siuvėjams. Didmiesčiuose valstybinėse parduotuvėse įsigyti kepurę iš nutrijų kailio buvo beveik neįmanoma, todėl klestėjo žaibiški užpuolimai, kai kepurės nuo nieko neįtariančių piliečių galvų būdavo nutraukiamos tiesiog gatvėse. Tiesa, kartais greitų kojų savininkai pasivydavo vagišiukus ir gerokai atvelėdavo jiems šonus, todėl netrukus paplito "tualetiniai" plėšimai, kai kepurės buvo surenkamos nuo viešųjų tualetų kabinose tupinčių vyrų galvų. Berods, tokie vagišiai niekuo nerizikavo - bent jau neteko girdėti, kad kas būtų vijęsis vagį nuleistomis kelnėmis.
Tačiau didžioji dalis kailių iškeliaudavo į Rusiją, kur paklausa buvo išties milžiniška ir atrodė, kad niekad nesibaigs. Kaune, Aleksoto turguje, naktimis ir paryčiais nuolat knibždėdavo didžiulis būrys kailių supirkėjų ir perpardavinėtojų, kurie baimindavosi ne tik mokesčių inspektorių bei aplink besisukinėjančių banditėlių užpuolimų, bet ir galimos apgavystės, nes pasitaikydavo, kad patamsyje tarp nutrijų kailiukų buvo įkišama ir katės ar triušio kailių. Kartas nuo karto išgirsdavome apie kokio nors "kailininko" namų apiplėšimą. Supirkėjai pamažu užmezgė tiesioginius kontaktus su augintojais ir turgų aplenkdavo, o iš anksto užsisakytas reikiamo atspalvio ir išdirbimo kailių partijas pasiimdavo tiesiog iš gamintojų sodybų. Milžinišką smūgį šiam suklestėjusiam verslui sudavė Rusijoje kilusi ekonominė krizė ir po to sekęs lito atrišimas nuo dolerio bei pastarojo nuvertėjimas, nors A. Nenorta mano, kad savo vaidmenį suvaidino ir auginimo bei apdirbimo technologijų tobulėjimas užsienyje. Nutrijų augintojas net kelerius metus vargo, kol išvedė mėlyno kailio atspalvio žvėrelių veislę. Nutrijos auginamos grupėmis, kur vienas patinėlis "aptarnauja" po 10-12 patelių, tačiau po pirmojo sukergimo kavalierius keičiamas, kad banda neišsigimtų, todėl norimo kailio atspalvio veislei sukurti reikia didžiulio triūso. Ne per seniausiai pažįstami verslininkai Arūnui parodė Lenkijoje įsigytus raudonos, žydros ir net violetinės spalvos nutrijų kailiukus. Pasirodo, jog mūsų kaimynai sėkmingai sukūrė kailių dažymo technologiją ir bet kokio atspalvio kailiuką kokybiškai gali paversti norimos spalvos gaminiu.
Patvirkusios patelės
Į atsiveriančią Europos Sąjungos rinką mūsiškiai nutrininkai vargu ar prasimuš, nes ten netrūksta gaminių iš argentinietiškųjų nutrijų, kurios auga laisvėje ir yra paprasčiausiai šaudomos. Tiesa, tokie kailiukai turi kelias papildomas šratų padarytas skylutes, tačiau jos kailių vertės nemažina, juo labiau kad laisvėje užaugusios nutrijos kailis labiau blizga ir yra tvirtesnis. Pasak specialistų, šiaip gaminiai iš nutrijos kailio savo prekinės išvaizdos nepraranda 4-5, o laisvėje užaugusių - net 7 metus. Tai veikiausiai ir paskatino švelniakailių augintojus griebtis naujų auginimo technologijų ir suteikti nutrijoms dalinę laisvę. Gyvūnėliai apgyvendinami erdviuose vielos tinklo aptvaruose su kūdromis ir įsikuria iš medžio šakų ir šiaudų pastatytų "namelių" urvuose. Kartą per dieną šeriami žvėreliai noriai veisiasi ir dažnai turškiasi kūdroje žaisdami su vienas kitu. Pirmieji šia technologija susidomėjo šilutiškiai, kurie sukūrė ištisą sistemą - nuo nutrijų veisimo iki pačių įvairiausių modelių kailinių siuvimo. Pamažu nutrijų auginimas pusiau laisvėje plinta ir kituose rajonuose. Alytaus rajone tuo nusprendusi užsiimti ūkininkų šeima gauti pelno tikisi dar negreit, nors pernai rudenį įsigijusi 5 patinėlius ir 45 pateles, per žiemą iš jų susilaukė apie 100 palikuonių. Pasak mini fermos šeimininkės, vadą atsivedusi patelė mažylius maitina ir jais rūpinasi tik tris dienas, o paskui vėl skuba išdykauti su "jaunikiais". Nors pasitaiko ir labai rūpestingų mamų, kurios grėsmingai šiepia įspūdingus dantis kam nors artinantis net prie gerokai ūgtelėjusių jų atžalų. Nors ponia Zita tikino, kad nutrijos ją atpažįsta ir niekad nėra įkandusios, tačiau A. Nenorta, pats ne kartą pajutęs savo augintinių įkandimų skonį, nepataria su šiomis klastūnėmis elgtis per daug familiariai. Mažulytis jauniklis, nebegaudamas motinos spenio, ir pats skuba pasisotinti, letenėlėmis apkabinęs žirnio ar kukurūzo grūdą. Be morkų, ropių ir kitų daržovių, pagrindinis nutrijų maistas - daiginti grūdai, todėl nutrijiena - išskirtinai dietinė ir turi net gydomųjų savybių.
Sveika mėsytė
Arūnas Nenorta pasakojo, kad jis norinčiuosius nusipirkti 8 litus už kilogramą kainuojančios ypatingo skonio mėsytės turėdavo rašyti į eilę, nes gydytojai ją rekomenduodavo sergantiesiems širdies ligomis ir diabetininkams. Nutrijos mėsyte sveikatą atstatyti rekomenduojama ir patyrusiesiems širdies operacijas. A. Nenorta sakė, jog medicininėje literatūroje nesitikslinęs, tačiau net keli žmonės, norėję įsigyti nutrijos taukų, teigė, kad jie padeda sergant kaulų vėžiu. Nutrijos mėsa labai liesa, todėl norėdamas susirinkti kilogramą taukų pirkėjas nusipirko net trisdešimt skerdienų. Būtent dėl mėsos, kurią nuolat valgydamas pats jaučiasi labai gerai, A. Nenorta iki šiol augina apie 80 nutrijų ir jau ruošia joms aptvarą "laisvėje". Pasak gydytojo, nutrijos mėsa skani ir kepta, ir troškinta. Nepakeičiamu delikatesu laikomais ir ant žarijų iškepti šašlykai iš nutrijienos, tačiau niekas negali prilygti karšto rūkymo gaminiams iš šių žvėrelių mėsos. Tiesa, aukščiausios kokybės karšto rūkymo mėsyte pasmaguriauti gali tik nedaugelis, nes ją paruošiant reikalingas pramoninis vakuuminio masažo įrenginys. Nutrijos skerdiena vakuume "masažuojama" drauge su prieskoniais, o po to rūkinama.
Alytaus rajono nutrijų augintojai skundėsi, kad mūsuose nutrijų auginimas pripažįstamas tik pagalbiniu verslu, todėl jei nesiverti žemės ūkiu, gauti finansinę pagalbą nutrininkystei vystyti labai sunku. Pelną įmanoma gauti pasiekus 1 000 galvų bandos dydį, o tam reikia nemažų investicijų. Žvėreliams paaugus, patinėlius būtina atskirti nuo patelių ir laikyti atskiruose aptvaruose, tačiau galima prognozuoti, jog nutrijų gaudytojo profesija, analogiška Airijoje tarp lietuvaičių populiariai viščiukų gaudytojo specialybei, mūsuose neatsiras. Prieš atranką nutrijoms leidžiama praalkti ir jos nesunkiai suvaromos į nediduką aptvarėlį, iš kurio ištraukiamos už uodegų.
