Pijus BIMBA
Žymusis lietuvių kalbininkas galbūt visiškai atsitiktinai, tik kaip reikalingą pavyzdį, užrašė: "Alus gerti sveika". Kažin ar tikėjosi, jog šis posakis įgis tokius galingus sparnus, kad daugelį dešimtmečių bus cituojamas net po autoriaus mirties, kad kiekvienam tautiečiui katalikui taps savesnis ir žinomesnis net už Dešimt įsakymų. Kartojamas kiekviena proga - reikia ar nereikia. Ir kartojamas ne tuščiai. Tapęs stimulu aludariams, alaus gamybos kultūrą iškėlusiems į tokias aukštumas, kokiose ilgą laiką mūsų šalyje buvo tik krepšinis. Beje, joks atsitiktinumas, o tikras dėsningumas, kad atgavus Nepriklausomybę alus ėjo koja kojon su krepšiniu. Aludariai investavo, krepšininkai reklamavo. Ir ne tik. Krepšininkai dar ir sveikatą stiprino. Rezultatai buvo akivaizdūs: sidabras Europos pirmenybėse, bronzos medaliai trijose olimpiadose iš eilės, Kauno "Žalgirio" laimėtos dvi Europos taurės. Neatsitiktinis dalykas ir tai, kad tiek lietuviškas krepšinis, tiek alus visu grožiu atsiskleidė būtent atgavus Nepriklausomybę. Ir vienam, ir kitam reikia Laisvės. Kas atsitiko su lietuvišku krepšiniu, kai jis alų iškeitė į mineralinį vandenį, nei sporto, nei alaus aistruoliui per daug aiškinti nereikia. Pažvelkime kad ir į Vilniaus "Lietuvos ryto" nesėkmę Europos aikštėse. Vienas iš "Suprolygos" favoritų nepateko į atkrintamąsias varžybas! Ir įrodė, kad su mineraliniu toli nenuvažiuosi... Nebent iki Europos Sąjungos, kur nei geras lietuviškas alus, nei krepšinis pageidaujami. Labai realu, kad ten posakis "Alus gerti sveika" bus užmuštas. Visiškai sunaikintas, ir po dešimties metų net tikras lietuvis jo nežinos. Kadangi tas dviejų laipsnių stiprumo birzgalėlis, koks dabar pardavinėjamas, tarkime, Švedijos marketuose ir supermarketuose, alumi nevadintinas, o jį gerdamas sveikatos irgi nepataisysi.
Kuo labiau artėjame prie Europos Sąjungos, tuo nereikalingesnis darosi alus. Nereikalingas, nes rinkoje vietos užimtos. Šiemet Lietuvos aludariai per trejetą mėnesių pardavė 45,1 mln. litrų alaus. Neišmanėlis gali entuziastingai trinti rankas: "Jūra alaus!" Jūra tai jūra! Kita vertus, ta jūra, palyginus su trimis pirmaisiais 2002 metų mėnesiais, nuseko net 7 procentais. Ir tai tokiomis sąlygomis, kai net referendumo į Europos Sąjungą tėra laukiama. Kokie bus nusekimo tempai, kai ten įstosime - sunku prognozuoti. Ir net jeigu ji sektų 7 procentų greičiu, nesunku paskaičiuoti, kad po 14-15 metų liks tik smėlėtas dugnas.
Tie laikai, kai aludariai įvairių akcijų metu kas trečią ar net kas antrą bokalą duodavo dykai arba už simbolinius 2 centus, teliks gražūs prisiminimai. Tos akcijos iš mūsų gyvenimo bus pūste nupūstos. Ir Kaziuko mugėje, kaip kad šiemet, alaus vargu ar atsigersime. O skanus buvo, ypač iš gamintojo rankų (Nr.1).
Lietuviai greitai prisegė pačio europietiškiausio Lietuvos mero titulą Artūrui Zuokui. Daugelis net nesusimąsto, kodėl. Šį titulą jam prisegė alus! Tai todėl, kad jis gerai pajuto, iš kur ir koks vėjas pučia. Liberalas A. Zuokas uždraudė artėjančioje Dainų šventėje prekiauti alumi. Aludariai, ketinę dosniai paremti renginį, dabar, aišku, neišmes nė cento. "Sponsoriaus" funkcija bus perleista biudžetui.
Bet ar tai svarbiausia. Kur liberalizmo idėjos? Jeigu liberalų vadas draudžia savo partijos gėrimą, tai kur mes einame? Tiesa, kiti liberalai alaus neužmiršta. Ir ne tik jį geria, bet ir patys "šinkuoja". G. Steponavičius (Nr. 2), matyt, pabaigęs politiko karjerą, ruošiasi tapti barmenu, jeigu, aišku, iki to laiko dar bus likęs lietuviškas alus, kuris daugeliui lyg rakštis geroje vietoje. Čekija, Airija, Austrija, Didžioji Britanija - tai šalys, kur alus liejasi upėmis. Pernai kiekvienas vyresnis kaip penkiolikos metų britas išgėrė 228 pintas alaus. O kaip negerti, jei pats princas Čarlzas (Nr. 3) yra didžiausias alaus specialistas. Britai, kurie jaučia silpnybę ir vynui, alui išleidžia daugiausia pinigų pasaulyje. Pernai jie išleido 19,7 milijardo svarų sterlingų, arba kiekvienas britas išgėrė alaus už 341 svarą. Koks lietuvis galėtų alui išleisti 2 000 litų? Šiaip už alų mokama Malaizijoje. Antroje vietoje - Japonija, o Europoje alus brangiausias Norvegijoje. Tad šių šalių alaus mėgėjai galėtų atvažiuoti į Lietuvą ir čia atsigerti pigaus alaus. Turizmo bendrovės, alaus barų savininkai tai jau pajuto.
Jie auksiniu periodu vadina Lietuvos ir Škotijos futbolo rungtynes. Kodėl, geriausiai paaiškino vienas sirgalius. Jis nė nemanė eiti į stadioną, o kiurksojo bare ir žiūrėdamas televizorių išgėrė 20 bokalų: "Manai, kad dėl pigumo atvažiavau? Kai tapsite mėlyna žvaigždute, niekas jums neleis gaminti tokio gero alaus. Aš ir draugus atsivežiau! Juk ne pirmą kartą mūsų futbolininkai rungtyniauja. Ar kada nors matėte tiek škotų sirgalių? Dėl alaus visi atvažiavo! Aš tai net nevažiuosiu namo žiūrėti mūsiškių rungtynių su islandais. Futbolas ir ateityje niekur nedings, o tokio gero lietuviško alaus neliks". Kad škotas teisus, kalbėdamas apie lietuviško alaus išnykimo pavojų, įrodo ir mūsiškio alaus diskriminacija užsienyje. Šiemet jo alus eksportas per trejetą mėnesių tesiekė 0,87 mln., tuo tarpu pernai - 1,05 mln. litrų. Tad Lietuvos premjeras A. Brazauskas, kuris irgi yra alaus mėgėjas (Nr. 4), galėtų jo pasiūlyti ir kitų valstybių vadovams. Kaimynams jau pasiūlė.
Lietuviškas alus prie širdies ir Lenkijos prezidentui Aleksandrui Kvasnevskiui. Pasakojama, kad prieš keletą metų, pagauta smalsumo iš jo bokalo gurkštelėjusi pirmoji Lenkijos ledi, nustebo: "Šis alus lietuviškas?! Mes turime su šia valstybe palaikyti gerus santykius! Paremti jų siekius tapti NATO nare!" (Nr. 5). Šiandien jau nekyla abejonių dėl pirmosios lenkų poros simpatijų mūsų šaliai.
O jeigu tos simpatijos būtų ir iš kitų! Nereikėtų kalbėti apie alaus prekybos mažėjimą, galvoti, kad po kelerių metų lietuviško alaus neliks. Tikriausiai taip ir bus. Įstoję į Europos Sąjungą prarasime ir alų. Gal ir gaminsime, gal ir pardavinėsime, bet tai bus kokios danų, čekų ar britų firmos alus. Kas muziką užsako, pagal to dūdelę ir šokama.
