Daiva NORKIENĖ
Kasmet be žinios dingsta apie 1 300 Lietuvos žmonių. Nemaža dalis prapuola užsienio šalyse, išvažiavę ieškoti darbo.
Išvyko į nežinią
Šiaulietė Orinta Bagdonaitė (20 m.) rugpjūčio mėnesį išsiruošė į Vokietiją. Jai ir dar vienai jaunai merginai tarpininkai pasiūlė "gerai apmokamą darbą" bare. Orintos, kaip ir daugelio panašaus likimo merginų, mama nenorėjo, kad duktė išvažiuotų. Tačiau jaunimas vyresniųjų patarimų neklauso. Taigi rugpjūčio 24 dieną dvidešimtmetė paskutinįsyk užvėrė gimtųjų namų duris.
- Dukrą įdarbino Vokietijos mieste Frankfurte, - prisimena motina Zita Bagdonienė. - Aš tai žinau, nes dukra paskambinusi pati pasakė. Kaip supratau, ji dirbo virtuvėje.
Orinta namo skambindavo kiekvieną savaitę. Tačiau jau po kelių savaičių - rugsėjo gale - telefonas nutilo. Iki šiol iš Orintos Lietuvoje nebesulaukia jokios žinios. Kas gražiai dvidešimtmetei nutiko svetimoje šalyje? Kur jos ieškoti? Ką daryti iš proto einantiems artimiesiems?
Spalio mėnesį į Šiaulius paskambino mergina, į Vokietiją išvažiavusi dirbti drauge su Orinta. Toji mergina teigė, kad jas abi suėmė vokiečių policija ir uždarė į Frankfurto moterų kalėjimą. Maža to, draugė teigė buvusi sulaikyta dvi savaites, tačiau ją jau išleidę. Spalio mėnesį Orintos bendrakeleivė grįžo į Lietuvą.
Ši žinia, turėjusi Z. Bagdonienę kiek guosti (dukra gyva!), sukėlė dar daugiau abejonių. Nuo dukros dingimo praėjo du mėnesiai. Jeigu Orinta tikrai kalėjime, tiek laiko pakaktų į Lietuvą atsiųsti net keletą laiškų, juk niekur pasaulyje suimtiesiems nedraudžiama susirašinėti. Pagaliau iš bet kurio kalėjimo į namus galima paskambinti.
Užsienyje dingo dar vienas šiaulietis
Vytautas Matulas (28 m.) drauge su tėvais gyveno Šiaulių rajone, Aukštelkėje. Veterinarijos akademiją baigęs vyras turėjo darbą - triūsė Šiauliuose, UAB "Vaivorykštė", mėsos perdirbimo ceche. Tačiau vienišam, uždaroko būdo vyrui vasaros pradžioje šovė į galvą mintis padirbėti užsienyje ir sukaupti pinigų butui ar automobiliui. Kadangi iš pažįstamų buvo girdėjęs, jog Švedijoje neblogai mokama už braškių rinkimą, vyriškis apsisprendė keliauti į Skandinaviją. Laikraštyje "Expres kontaktas" susirado skelbimą, kad vykstantis į užsienį vyras paima bendrakeleivių. Tai buvo Alvydas Vaitkus, į Vakarus važinėjęs nuosavu "Opel Omega".
2002 metų birželio 15 dieną į opelį sėdo jo vairuotojas, Ineta Guseva, šiaulietis Linas Vasiliauskas ir mūsų herojus Vytautas Matulas. Policijai pavyko nustatyti, kad dar tą pačią dieną visi keturi kirto Lietuvos ir Lenkijos sieną ties Lazdijais.
Birželio 20 dieną, tai yra po penkių parų, V. Matulas paskambino namo iš telefono automato. Vyriškis buvo paslaptingas. Tėvams trumpai tepasakė: "Esu vietoje, nerandu darbo, gyvenu palapinėje". Ir viskas. O kur yra tas "vietoje"? Koks adresas?
Tėvai tikėjosi, kad susiradęs darbo Vytautas būtinai paskambins ir nurodys tikslų adresą. Tačiau taip daugiau jokios žinutės iš sūnaus nebesulaukė.
Šiaulių policijoje apklausti L. Vasiliauskas ir I. Gusevas paaiškino, jog Vytautas iš automobilio išlipo Vokietijoje, netoli Liubeko miesto. Išlipo degalinėje, nepaaiškinęs, kur eis. Uždaro būdo vyriškis kelionės draugams galėjo ir neatskleisti savo tolesnių planų, tačiau šeimą ir artimuosius mylėjęs vyriškis tikrai neketino nuo jų slapstytis. Iki šios dienos iš Vytauto tėvai negavo jokių žinių.
Mažeikiškis prapuolė Čekijoje
Valdas Kaubrys (24 m.) taip pat prapuolė išvykęs uždarbiauti į užsienį. 2002 metų balandžio 7 dieną Valdas artimiesiems pasakė, jog iškeliauja dirbti į Čekiją. Iš namų išėjo apie 12 valandą dienos ir nuo to laiko jo niekas daugiau nematė. Pražuvėlio motina Irena Kaubrienė net nežino, ar sūnus iš tikrųjų pasiekė minėtą valstybę. Policija išsiaiškino, jog išvykimo dieną, balandžio 7-ąją, mažeikiškis ties Lazdijais kirto Lietuvos ir Lenkijos sieną. Išvyko mažuoju autobusu. Daugiau iki šiol nieko nėra žinoma.
- Kalbėjausi su keliais iš Čekijos grįžusiais asmenimis, - sako I. Kaubrienė, - ir jie manęs nepradžiugino. Visi vienbalsiai tvirtino apie vergiškas darbo sąlygas minėtoje šalyje.
Anot moters pašnekovų, Čekijoje darbininkams tenka plušėti po 14 valandų per parą. Gyvena daugiausia barakuose už miesto, atlyginimų jiems dažnai nesumoka, o jei neapsikentę pabėga, būna nubausti. Grįžti gali tik tuo atveju, jeigu turi užsidirbę pinigų bilietui. Tačiau dažnai šeimininkai pinigų nesumoka, darbininkus perleidžia kitiems darbdaviams.
Išėjo į darbą ir nesugrįžo
O ši istorija įvyko ne tolimuose užjūriuose, o čia pat, Lietuvoje. Panevėžietis Kęstutis Remeika (28 m.) 2002 metų lapkričio 2-osios rytą išėjo į darbą. Akcinėje bendrovėje "Kauno kranai" kranininku dirbantis vyras pastaruoju metu triūsė bendrovės "Ekranas" statybvietėje. Apie 18 valandą vakaro, kaip ir įprasta, Kęstutis baigė darbą ir patraukė namo. Policijos apklausti bendradarbiai prisimena, jog vyriškis buvo nusiteikęs įprastai. Tačiau tą vakarą žmona Irena jo nebesulaukė.
Vyrui ilgai negrįžtant artimuosius apėmė nerimas. Žmona nutarė paskambinti Kęstučiui į mobilųjį telefoną, tačiau tas buvo išjungtas. Telefonu niekas neatsiliepia iki šiol, Kęstutis negrįžta. Ar galėjo Kęstutis tapti apiplėšimo auka? vargu. Mat jis, išskyrus mobilųjį telefoną, neturėjo jokių vertingų daiktų. Pinigų - taip pat. Panevėžio policijos Paieškos skyriuje dėl K. Remeikos dingimo atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, nes "nėra nusikaltimo sudėties". Pareigūnams nepavyko rasti įrodymų, kas prieš dingusįjį būtų buvęs pavartotas smurtas. Kodėl jis iki šiol neatsiranda, lieka mįslė.
O. Gustienė pataria ir įspėja
Dingusių žmonių šeimų paramos centre Vilniuje netyla pagalbos prašančiųjų skambučiai. Centro pirmininkė Ona Gustienė įspėja, kad jų visuomeninė organizacija neorganizuoja žmonių paieškos, tačiau gali nurodyti, kur kreiptis, kas suteiks pagalbą, patarimą.
- Mes žmonėms sakome: jūs policijai suteikite kaip galima daugiau informacijos, nes paieškos sėkmė didžiąją dalimi priklauso nuo jūsų pačių, - tvirtina O. Gustienė. - Antai dingo be žinios viena jauna mergina. Policija neturėjo už ko užsikabinti, paieškos vyko vangiai. Tada visas viltis praradę artimieji nutarė apklausti merginos drauges. Ir paaiškėjo, jog panelė iš Lietuvos neišvykusi, tik patyliukais apsigyvenusi su nauju draugu.
Pasak centro pirmininkės, artimieji turi atkreipti dėmesį, gal prieš dingdamas žmogus buvo vangus, apimtas depresijos, gal bijodavo prieiti prie telefono ar jautėsi persekiojamas. Niekas kitas geriau už artimuosius negali pažinoti dingusiojo charakterio, su kuo jis draugavo, kaip elgėsi, kaip jautėsi. Nuo to priklauso paieškų sėkmė. Pagaliau tik artimieji žino, kada verta sunerimti, jei nesulaukei grįžtančio po darbo ar paskambinančio. Juk vienas žmogus toks punktualus ir sąžiningas, kad net ir kelias valandas vėluodamas verčia sunerimti, o kitas gali lyg niekur nieko kelioms paroms pradingti ir vėl atsirasti be jokio sąžinės graužimo.
Pasak O. Gustienės, dingusiųjų be žinios labai padaugėja pavasarį ir vasaros pradžioje. Kaip tik tada, kai lietuvaičiai pradeda masiškai važiuoti į Vakarus dirbti. Paprastai išvykstama nežinant, kur, pas ką pavyks įsidarbinti. Išvykstantieji elgiasi labai lengvabūdiškai, kai apie savo planus neinformuoja Lietuvoje liekančių šeimos narių. Pavyzdžiui, iškeliauja vyriškis į Vokietiją, nepavykus čia įsidarbinti važiuoja į Švediją ir apie tai niekam nepraneša. O artimieji težino, kad išvažiavo "su draugu, vardu Antanas". Atsitikus nelaimei policija verčiasi per galvą, ieškodama tokių antanų, petrų, valerų, tačiau dažniausiai visiškai veltui. Jei išvykstantieji į užsienį tikrai myli savo artimuosius, šiems turėtų nuolat pranešti, kur apsistojo, ką veiks, kokie artimiausi planai, juk nėra valstybės, kurioje nebūtų telefonų automatų.
Tyli, kol... išprotėja
Pasak O. Gustienės, dar dažniau lietuvaičiai Vakaruose ne dingsta, o... išprotėja. Kiekvieną savaitę Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekia tokios žinios.
- Kartą mums paskambino moteris, kurios sūnui Londone sutriko psichika, - tvirtina O. Gustienė.
Lietuvis Londone sėkmingai įsidarbino statybose, gaudavo nemažai pinigų ir nuolat skambindavo namo. Tačiau vieną dieną motina neatpažino paskambinusio sūnaus balso. Šis kalbėjo prislėgtai, nerišliai. Visa laimė, kad gimdytoja buvo supratinga ir sūnui liepė kuo skubiausiai pirkti lėktuvo bilietą ir skristi namo. Vyrukas (jam buvo vos 18 metų, ką tik baigęs vidurinę) pakluso. Nusipirko bilietą, tačiau gimtinės taip ir nepasiekė. Mat atskridęs į Prahą, kurioje turėjo persėsti į kitą lėktuvą, to padaryti nebesugebėjo. Nors bilietas buvo kišenėje, pašlijus psichikai vyrukas nesugebėjo susirasti reikiamo lėktuvo, laiku į jį patekti. Jis kelis kartus skambino motinai iš Prahos ir tvirtino, kad vis dar neišskirdęs gimtinėn. Vyrukas atrodė apimtas panikos. Tada jo gimdytoja paskambino O. Gustienei ir pasiteiravo, ką daryti. Centro pirmininkė patarė nelaukti policijos pagalbos ir kuo skubiau pačiai skristi į Čekiją ieškoti sūnaus. Moteris taip ir padarė. Kiek O. Gustienei žinoma, motina savo aštuoniolikmetį pati parsivežė į namus. Čia jam skubiai buvo suteikta psichiatrų pagalba.
Vakaruose dažniausiai išprotėja vyrai. Moterys rečiau. Mat vyrai, anot O. Gustienės, jaučia atsakomybę už namie likusias šeimas, labai bijo pasirodyti silpni, nesugebą uždirbti, o kai jų lūkesčiai neišsipildo, ima "važiuoti stogas". Vyrai plėšosi po keliolika valandų per parą, o uždirbę per mažai pajunta kaltę prieš artimuosius. Juo labiau kad dažnas išvyksta kelionei pasiskolinęs pinigų, kuriuos nežinia kaip reikės grąžinti.
"Akistata" prašo atsiliepti asmenis, kurie ką nors žino apie čia aprašytų dingusiųjų be žinios likimą. Taip pat skelbiame Dingusių žmonių šeimų paramos centro nemokamą telefoną: (8*800 2 61 61.
