Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Vilniaus pirmosios apylinkės teismo sprendimu 58 paroms suimti švedės psichologės nužudymu įtariami du kauniečiai - 37 metų taksistas Vidmantas Varkalis ir Kauno kūno kultūros akademijos trečiojo kurso studentė Gintarė Bakšaitytė (20 m.). Jiedu buvo sulaikyti pagal Europos arešto orderį, kurį teismas išdavė Stokholmo prokuratūros tarptautiniam skyriui. Pastarasis jį persiuntė Lietuvos pareigūnams.
Sutinka būti išduoti Švedijai
Iki suėmimo įtariamieji dvi paras jau buvo praleidę areštinėje. Pagal Europos arešto orderį būtent dviejų mėnesių terminas skirtas asmens perdavimui jo prašančiai šaliai. Nei V. Varkalis, nei G. Bakšaitytė neprieštaravo, kad būtų perduoti Švedijos teisėsaugos organams. Pirminių apklausų duomenimis, V. Varkalis jau prisipažino nužudęs švedę Heleną Bering. Koks konkretus šiame nusikaltime buvo jo bendražygės G. Bakšaitytės vaidmuo - paaiškės vėliau. Ikiteisminį skandalingo nusikaltimo tyrimą atliekantiems Švedijos teisėsaugininkams talkinančio Vilniaus miesto apylinkės prokuroro Armando Vainausko teigimu, jeigu abu suimtieji ir toliau nepakeis savo nuomonės ir Generalinėje prokuratūroje dar kartą patvirtins sutinką būti perduoti Švedijos teisėsaugos pareigūnams, išsiaiškinus kai kurias papildomas aplinkybes bei neiškilus nenumatytoms kliūtims, tuoj pat bus pradėta supaprastinta ekstradicijos proceso procedūra. Tai reiškia, jog toks procesas nebūtinai užtruks du mėnesius - įtariamieji Švedijai gali būti perduoti žymiai anksčiau, sakykim, kad ir už poros savaičių. Beje, prokuroro A. Vainausko teigimu, griežčiausia bausmė, kurią Švedijos baudžiamieji įstatymai numato už tokį nusikaltimą, - kalėjimas iki gyvos galvos. Jei įtarimai pasitvirtintų ir suimtoji mergina būtų pripažinta kalta, ji būtų nuteista kalėti ne daugiau kaip 10 metų, nes nusikaltimo padarymo metu jai nebuvo sukakę 21 metai. Taigi procesas tik prasideda ir kol kas kalbėti apie jo rezultatus dar anksti. Belieka priminti, jog Švedijos teisinės pagalbos prašymu pirminės apklausos buvo atliktos Vilniaus miesto prokuratūroje kartu su Vilniaus VPK kriminalistais bei talkinant Kauno miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorui.
"Išdavė" mobilusis telefonas
Savo verslą turėjusi Psichiatrijos instituto darbuotoja, dviejuose Švedijos kalėjimuose kalinius konsultavusi penkių vaikų motina švedė Helena Bering buvo nužudyta vasaros pabaigoje. Žiauriai subadytas moters kūnas rastas rugpjūčio 29-ąją, už keliasdešimties kilometrų nuo šalies sostinės esančiame miške. Nuo H. Bering dingimo jau buvo praėję 11 dienų. Tačiau pirmiausia už maždaug 70 kilometrų nuo Stokholmo buvo aptiktas moters prabangus automobilis "Chrysler Grand Voyager". Iš pradžių manyta, jog jo savininkė pagrobta, tačiau šioms viltims išsipildyti nebuvo lemta. Nužudytosios kūne aptiktos gilios žaizdos (jų suskaičiuota ne mažiau kaip dešimt) bylojo, jog tai galėjo padaryti arba psichiškai nesveikas, arba labai įniršęs žudikas. Vis dėlto Švedijos pareigūnai, bendrininkaudami su mūsų teisėsaugininkais, gana greitai nustatė įtariamuosius - du Lietuvos piliečius. Paaiškėjo, jog nužudę moterį, iš jos piniginės nusikaltėliai pagrobė apie 1 500 Švedijos kronų (maždaug 550 litų) ir mobilųjį telefoną. Būtent telefonas ir padėjo Lietuvoje nustatyti įtariamuosius. Pagal jo identifikavimo numerį pavyko nustatyti šį aparatą turintį žmogų, kuris ir nurodė, kas telefoną jam pardavė.
Versijos bus tikrinamos
Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, tiksliai pasakyti, kodėl buvo nužudyta niekuo dėta penkių vaikų motina, negalima. Ir nors V. Varkalis pateikė savo versiją, prokuroras A. Vainauskas neslėpė, jog viskas bus tikrinama, lyginama. Beje, kai kurie abiejų įtariamųjų parodymai sutampa, tačiau dar iškyla nemažai neaiškumų. Pagal pirminius parodymus, įtariamieji vasarą dirbo Švedijoje pas ūkininkus. Grįžtant namo, jau atvykus į Stokholmą abu buvo apvogti, neteko viso uždarbio, todėl jiems kilo mintis ką nors apiplėšti ir tokiu būdu gavus pinigų grįžti į Lietuvą. Tad savo auka jie pasirinko solidžią moterį, kurios automobilis stovėjo Švedijos sostinės centre.
Taksistas niekuo neišsiskyrė
Po šio nusikaltimo V. Varkalis ir G. Bakšaitytė grįžo į Lietuvą. Kauno taksi firmos "Merula" direktorius patikino, jog V. Varkalis įsidarbino spalio 1 dieną. Apie šį taksistą vadovas nieko blogo pasakyti negalėjo - esą tarp jo ir darbdavio susiklostė normalūs darbo santykiai, vyrukas dirbo nepriekaištingai, laikėsi darbo sutartyje numatytų susitarimų, dėl jo elgesio nebuvo kilę konfliktų. Asmeniniu V. Varkalio gyvenimu "Merulos" vadovas tikino nesidomėjęs - esą jam visiškai nesvarbi darbuotojo praeitis ir tai, koks jis, ką veikia po darbo valandų.
V. Varkalis gyveno Kaune, Chemijos prospekte esančiame daugiabutyje. Artimiausios taksisto kaimynės labai nustebo sužinojusios, jog jis suimtas bei įtariamas padaręs tokį sunkų ir skandalingą nusikaltimą. Jos patikino, jog V. Varkalis gyveno su žmona, tačiau su kaimynais artimai nebendravo. Kartais pasikviesdavo pagalbon tame pačiame koridoriuje gyvenantį elektriką. Moterys patvirtino, jog vasarą vyriškio nematė, rudeniop jis esą grįžo iš užsienio, tačiau kaip ir anksčiau, jokiu įtartinu elgesiu neišsiskyrė. Yra žinoma, jog praeityje V. Varkalis buvo teistas.
Gintarės reputacija buvo nepriekaištinga
Ikiteisminio tyrimo tyrėjo duomenimis, V. Varkalis su G. Bakšaityte buvo jau senokai pažįstami. Dar dirbdamas mikroautobuso vairuotoju, beveik dvigubai vyresnis už savo draugę vyriškis dažnai paveždavo Gintarę iki jos nuomojamo buto, kartu išgerdavo kavos. Jiedu abu ir nusprendė vasarą padirbėti Skandinavijos šalyse. Liepių kaimo (Bukonių sen., Jonavos r. - ten gyvena G. Bakšaitytės tėvai) gyventojai šį įvykį komentavo neslėpdami ašarų. Tarp kalbėjusiųjų neatsirado nė vieno, kuris būtų blogai atsiliepęs apie kaimynystėje gyvenančią Gintarę Bakšaitytę. Jie tikino negalį patikėti, kad mergina galėjo įsivelti į tokį baisų nusikaltimą. Esą jei būtų buvusi kokia "pasileidėlė, pijokė ar rūkalė", - gal nebūtų jos taip gaila.
Gintarė nuo vaikystės draugavo su kaimynystėje gyvenančių Tamulionių dukromis, savo bendraamžėmis Brigita ir Modesta, tačiau ypač mylėjo jaunausią draugių sesutę Romutę. Nepamiršo jos ir grįždama iš lemtingosios užsienio kelionės - parvežė dovanų. Lauktuvių sulaukė ir kitos Tamulionytės. Pastarųjų močiutė Janina Čepauskienė guodėsi taip pat nestokojusi Gintarės dėmesio. Esą vos atėjusi į svečius ir apkabinusi močiutę visuomet pasidomėdavo, kaip ši gyvenanti, o išgirdusi teigiamą atsakymą išvadindavo ją šaunuole. Zita Tamulionienė Gintarę sakė vadinusi ketvirtąja savo dukra - tiek daug simpatijų buvo užsitarnavusi ši mergina.
Nusikaltimo bendrininke tapo prievarta?
Kaimo žmonės patikino, jog G. Bakšaitytė gyveno tvarkingoje šeimoje. Jos abu tėvai dirba, turi nemažą ūkį, laiko gyvulių. Liepių kaimo gyventojų teigimu, Gintarė nesibodėjo jokių darbų - nei melžti karvės, nei rauti burokų ar tvarkyti šieno... Be to, ji yra baigusi muzikos mokyklą (skambina kanklėmis ir gitara), kaip ir motina, domėjosi floristika. Į namus mergina grįždavo visuomet linksma ir energinga. Apie tai, jog Gintarė turi draugą, yra sakiusi jos motina, tačiau kas jis toks, ką veikia - nekonkretizavo. Buvo aišku, jog jis gyvena Kaune. Kai kurios kaimo moterys tikino netgi šiek tiek pavyduliavusios, kad Gintarė turi draugą, o jų dukros - dar ne... Zita Tamulionienė - Gintarės draugių motina - sakė mananti, jog greičiausiai mergina buvo priversta bendrininkauti, nusikaltėlio įbauginta, o vėliau prigrasinta niekam apie tai neprasitarti. Panaši nuomonė sklando ir kitų Liepių kaimo gyventojų namuose.
Nuo lietuvių švedai kenčia jau ne pirmą kartą
Skelbdama straipsnius apie šį nusikaltimą, Švedijos spauda Lietuvos vardą mini ne pirmą kartą. 2000-ųjų rudenį nuo lietuvių rankos krito 65 metų švedas Giostas Andersonas. Lapkričio 19-ąją, su savimi turėdamas apie 2 000 kronų buvęs automobilių gamyklos darbininkas, o tuo metu jau pensininkas, važiavo į parduotuvę. Pakeliui sustojo poilsio aikštelėje ir nuėjo į tualetą. O ten jau tykojo trys lietuvaičiai - Kupiškio rajono Žvėrių ir Noriūnų kaimo gyventojai Ovidijus Kilkus, Valdas Trumpis ir Mindaugas Butkus, kurie to paties mėnesio pradžioje buvo išvykę į užsienį ieškoti darbo. Tiktai vienas iš jų - Ovidijus - iš savo gimtinės išvyko pirmą kartą. Kiti bendrakeleiviai jau anksčiau uždarbiavo Ispanijoje. Nė vienas iš jų tuo metu neturėjo nuolatinio darbo. Deja, jiems nepavyko įsidarbinti Danijoje, todėl visi nuvažiavo į Švediją. Tačiau čia taip pat nelaukė pyragai. Negavę darbo, pravalgę pasiimtus pinigus, sušalę ir bemiegiai jie tapo tarsi alkani vilkai, ieškantys grobio. Taigi trijų lietuvių auka tapo jau minėtasis švedas. Apiplėšę pensininką, nusikaltėliais tapę vaikinai jį surišo, įmetė į savo automobilio bagažinę ir nuvežę į miško gilumą paliko. Automobilis tenai prastovėjo dvi savaites, o kai pagaliau antrą kartą jį pastebėjo netoliese jodinėjusi moteris ir pranešė policijai, bagažinėje buvo aptiktas kraupus radinys - G. Anderseno lavonas. Paaiškėjo, jog jis mirė nuo bado, šalčio ir troškulio, taip ir nesugebėjęs išsilaisvinti iš virvių... Deja, tuo ką tik iškeptų žudikų juodieji darbai nesibaigė. Penkias paras prasibastę Stokholmo apylinkėse jie grįžo į Daniją, kur lapkričio 24-ąją nužudė ir apiplėšė Danijos kompiuterių specialistą Alaną Toftą Diderikseną (27 m.). Šio jauno vyro lavonas buvo rastas ant jūros kranto netoli Korsioro miesto esančiame paplūdimyje. Šįkart žudikų laimikis buvo ypač menkas - tiktai 250 kronų (apie 100 litų). Nusikaltėliai buvo greitai išaiškinti ir sulaikyti Danijos teisėsaugos pareigūnų. Visi jie nuteisti ir šiuo metu atlieka bausmę užsienio kalėjimuose. Jau tuo metu Švedijos dienraščiai, aprašinėdami šiuos kraupius įvykus, konstatavo, jog iš 4 000 per dvejus metus Švedijon įvažiavusių lietuvių beveik tūkstantis padarė nusikaltimus. Ir dabar Skandinavijos valstybės laikraščių straipsnių antraštės negaili skaudžių epitetų ne tik įtariamiesiems, bet ir jų tėvynainiams.
