Stasys Varneckas
- Tokio sunkmečio net aš neprisimenu, - pareiškė sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas Banaitis. - Tiesa, prieš karą irgi kažkokia krizė buvo ištikusi. Tada valdžia liepė pirkti žąsis, kepti ir valgyti. Mes pirkome, kepėme, valgėme ir taip įveikėme tą negandą. Išgyvenome. - Geri buvo laikai, - balsu pasvajojo Anskaičių Giedrius. - Žąsienos spirgas su ragaišiu - tai gardumėlis... - Dabar politika kitokia, - tęsė Banaitis. - Dabar politika moko ne išlaidauti, ne žąsis pirkti, o pilvus susiveržti. Todėl aš, mieli sodiečiai, kaip sąmoningas pilietis, siūlau surašyti konkrečią taupymo programą. Po šių intelektualo žodžių visi pasijuto ne menkesni patriotai, todėl niekas ir nesiginčijo. Reikia tai reikia. - Ką rašyti? - paklausė tas pats Anskaičių Giedrius, pasišovęs būti raštininku. - Per šitą sunkmetį nesirgti ir nemirti, - ryžtingai pasiūlė buvęs veterinaras Tadas. - Žinot, tie visi gydymai, tie katafalkai... Nebent bobulei Agotai lengvatą paliktume. - Pasiūlymas lyg ir nieko, - pritarė vienkiemio ūkininkas Vacys. - Tačiau už ką bobulei tokia lengvata? Kuo ji geresnė už kitus? Jei visiems draudžiame, tai ir jai reikėtų. Dabar tokia tvarka. - Jei tokia tvarka, mirti bobulei neleisime, - sutiko Banaitis. - Kas dar turi pasiūlymų? Na, drąsiau! Marmokų Jono galvoje jau seniai kirbėjo paika mintis. Mat jam velniškai nepatinka ilgi moterų sijonai. Pakęsti negali. Vaikšto kaip kokios musulmonės. Dar gerai, kad veidų po parandžomis neslepia. Tada tai iš viso tikri Karakumai būtų. - Siūlau uždrausti visoms sodžiaus moterims ilgus sijonus siūdintis, - pareiškė Jonas. - Kiek medžiagos sutaupytume! Sunkmetis būtų iš karto kampan įvarytas. Na, bobulė Agota lai siūdinasi... - Ir vėl bobulė! Ir vėl lengvatos! Jūs gal susitarę visi? Jokių lengvatų! - vėl širdo vienkiemio ūkininkas Vacys tarsi koks premjeras. Marmokų Jonas net išsiviepė, pabandęs įsivaizduoti, kaip atrodys bobulė Agota su mini sijonuku. ... Dar ne vieną valandą gaišo sodiečiai, vienas per kitą siūlydami, kaip susiveržti diržus. Pagaliau senis Anskaitis pareiškė, kad daugiau veržtis jis nebegali: arba diržas - perpus, arba jis - į kapus. Išeitį surado penktokas Petriukas, Marmoko vaikaitis. - Pažaiskime "Penktokų iššūkį", - pasiūlė Petriukas. - To betrūko! Mes problemas sprendžiame, o ne kažkokius iššūkius žaidžiame, - suniekino penktokėlį rimti sodiečiai. Tačiau Petriukas vis nenurimo: pažaiskime ir gana. Pagaliau sodiečiai nusileido. - Pasakykite man, dėdės ir tetos, kas išgelbėjo Romą? Ilgai suko galvas sodiečiai, bet niekas neprisiminė. - Ogi žąsys! Prisipažinkite, kad už penktoką nesate protingesni. Ką darys sodiečiai - prisipažino. O Petriukas jau varo kitą klausimą: - O kas išgelbėjo Lietuvą prieš karą? Čia jau Banaitis pasijuto savo baloje: - Būta ko nežinoti? Taigi žąsys! - Teisingai, - pagyrė Petriukas. - O dabar man atsakykite, mieli dėdės ir tetos, kas gali paneigti, kad žąsys ir dabar mus išgelbės? - Niekas, - nuvilnijo per visą sodiečių būrį. - Niekas negali. Mes jas pirktume, keptume, valgytume ir šitaip krizę nugalėtume. Tu, Petriuk, samprotauji lyg ministras. Bobulė Agota, kuri buvo supykusi dėl negautų lengvatų, net rankomis suplojo: - Ot ir mokėsite man dabar! Už žąsiuką - ne po lituką. Neskyrėt man lengvatų, tai dabar pakrapštysit pinigines. Žąsų tik aš viena teturiu...
