Mindaugas
Kęstutis ASTRAUSKAS
Jėga jis priminė
Granito uolą,
Nes savo priešams
Nelenkė galvos.
Ir tautą vedė jis
Į laisvę uoliai
Širdim įšildęs
Žemę Lietuvos.
Galbūt tada
Kitaip šiugždėjo žolės,
Kitaip gal guodė
Sielas maldomis.
Tačiau žinau -
Lig šiol išliko žodžiai:
"Tebūnie Dievas
Visad su mumis".
Aš nežinau,
Ar buvo gryno aukso
Jam ant galvos
Karaliaus karūna.
Tik amžiams buvo
Lietuva brangiausia,
Pati gražiausia -
Protėvių daina.
Aš nežinau,
Ar buvo jis laimingas,
Kas lankė jį -
Ar meilė, ar klasta.
Tačiau jo vardas -
Amžinas paminklas
Jis - nemari
Tėvynės legenda.
REKLAMA
