Sigitas STASAITIS
"Akistatoje" jau rašėme apie Kelmės gyventoją Domininką Butkų (46 m.), kuriam sužeistoje kojoje chirurgai per klaidą veną sujungė su arterija. Kol iš Vilniaus automobiliu atvyko konsultantas, kol ligonį mašina nuvežė į sostinę, galūnė gangrenavo ir ją teko nupjauti. Medicininio audito komisija pripažino, kad D. Butkus kojos neteko dėl pavėluotos pagalbos. Šiandien "Akistatos" šaukiasi Radviliškio geležinkelietis Jonas Kinderis, kuriam Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvo nupjauta traukinio sužalota ranka. Darbininkas įsitikinęs, kad invalidu tapo dėl to, kad per ilgai buvo vežamas į Vilnių. Tuo pasidomėjusi "Akistata" išsiaiškino, jog provincijoje greitoji medicinos pagalba iš tikro dažnai yra lėta ir nekvalifikuota.
Tarp durų ir traukinio
Prieš gerus tris dešimtmečius V. Kinderis įsidarbino geležinkelyje ir visus šiuos metus profesijos nekeitė. Kol leido sveikata, vairavo šilumvežius, pastaraisiais metais triūsė Radviliškio lokomotyvų depo dirbtuvėse. Vėjuota pernykščio lapkričio diena sujaukė visą Vinco gyvenimą - žmogus darbo vietoje buvo sunkiai sužalotas.
Lapkričio 16-ąją, prieš pat 16 valandą, V. Kinderis priėjo atidaryti 6 metrų aukščio ir 6 metrų pločio remonto cecho vartų, kad į jį galėtų įvažiuoti šilumvežis. Nepagalvojęs apie pavojų, darbininkas atsistojo tarp įvažiuojančio giganto ir vienos vartų pusės. Netikėtai smogęs stiprus vėjo gūsis sviedė duris su visu darbininku. Vyras buvo pritrėkštas tarp vartų ir šilumvežio.
- Dešiniuoju šonu atsitrenkiau į šilumvežio mašinisto kopėtėlių turėklą, - tos baisos akimirkos Vincas neužmirš iki mirties. - Žemiau peties pajutau aštrų skausmą. Net akyse aptemo. Sužeistos rankos nebejaučiau ir nebevaldžiau, ji nukaro lyg botagas.
Bendradarbiai sužeistąjį ant neštuvų pernešė per bėgius, tarnybiniu automobiliu nuvežė į Radviliškio ligoninės Priėmimo skyrių. Ligonį pasitiko tądien budėjęs chirurgas A. Juodis. Specialistas iš karto pamatė, kad tokios sudėtingos traumos neįveiks net ir Šiaulių respublikinė ligoninė - smūgis į turėklą ne tik sutrupino žastikaulį, bet ir sumaitojo raumenis, nutraukė kraujotaką. Matydamas, jog būtina sudėtinga operacija (sujungti nutrauktos rankos kraujagysles), A. Juodis geležinkelietį iš karto ėmė ruošti kelionei pas geriausius Vilniaus specialistus.
Dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių kelionė į sostinę užtruko net puspenktos valandos. V. Kinderis teigia iš Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninės mikrochirurgų išgirdęs, kad per vėlu operuoti apmirusius audinius, ir galūnę amputavo. Darbininkas mano, kad tai įvyko dėl Radviliškio medikų lėtumo.
Iš skausmo norėjo nusižudyti
V. Kinderis mano, jog užuot kuo skubiau išsiuntęs į Vilnių, chirurgas A. Juodis, pernelyg nesiskubindamas, vilkino laiką - klausinėjo apie nereikšmingas įvykio aplinkybes ir pildė visokius popierius. Greitosios pagalbos automobilis irgi išvažiavo ne iš karto - pirma išvyko prisipilti benzino. Kelionėje lydėjo felčerė. Ties Ukmerge mašina sugedo - perkaito variklis. Vairuotojas kelis kartus turėjo sustoti ir krapštyti termostatą.
- Man tuo metu baigė veikti nuskausminamieji. Ranką ėmė taip skaudėti, kad felčerei pasakiau, jog tuoj šoksiu po kokiu nors greitkelyje įsilėkusiu automobiliu, - gaišatį geležinkelietis prisimena be džiaugsmo. - Vairuotojas autobusiuką pataisė, tačiau toliau judėjome vėžlio žingsniu.
Atvykus į Antakalnio ligoninę laukė netikėtumas. Apžiūrėję ranką angiochirurgai pasakė, kad nukirsti dar ir nervai, todėl reikia ne jų, o mikrochirurgų pagalbos. O mikrochirurgai dirba kitoje, Raudonojo Kryžiaus, ligoninėje. V. Kinderis vėl buvo įsodintas į autobusiuką ir gabenamas į tą gydymo įstaigą.
- Vairuotojas nežinojo kelio. Medikai ilgokai jam aiškino, kur važiuoti, - pasakodamas nervinosi V. Kinderis. - To nepakako - vairuotojas ne kartą buvo stabtelėjęs vilniečių pasiklausti kelio. O laikas bėgo. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje buvau tik pusę dešimtos vakaro. Mane priėmęs gydytojas pasakė, jog jei būčiau dar valandą užtrukęs klaidžiodamas, namo būčiau grįžęs karste. Kita vertus, supratau, jog jei būčiau buvęs atvežtas anksčiau, šiandien turėčiau ranką.
Dar daug ką V. Kinderis sako sužinojęs Mikrochirurgijos centre: keliaujant sužeistą galūnę reikėję ne šiltai apvynioti, kaip buvę padaryta, o atvirkščiai - šaldyti ledais, nes be kraujotakos ir deguonies likę audiniai atšaldyti ilgiau išlieka gyvybingi.
V. Kinderis sostinėje taip pat išgirdo naujieną, kad Mikrochirurgijos centras su Lietuvos krašto apsaugos ministerija yra sudaręs sutartį, todėl tokie kaip jis ligoniai turėtų būti ne vežami vos riedančiais senais kledarais, o skraidinami sraigtasparniu.
Medikai kaltės neprisiima
Medikai nepriima invalido kaltinimų. Vilniaus Raudonojo Kryžiaus universitetinės ligoninės Mikrochirurgijos centro chirurgas docentas Mečislovas Vitkus prisiminė V. Kinderį, kuriam teko amputuoti ranką. Vienas geriausių šalies mikrochirurgų pripažino, kad radviliškiečio sužalojimas buvo itin sunkus, tačiau ar ligonis galūnės neteko dėl to, kad buvo per vėlai atvežtas, tvirtinti nesiryžo. Radviliškio ligoninės vyriausiasis gydytojas Antanas Paliukas paaiškino, kad chirurgas A. Juodis viską darė teisingai, gal tik pamiršo uždėti ledo. A. Juodis tvirtina užtrukęs gal 10 minučių, per kurias kiek galėdamas greičiau suleido nuskausminamųjų, pamatavo kraujospūdį, ant rankos uždėjo imobilizuojantį įtvarą ir, sutvarkęs būtiniausius formalumus, ligonį išsiuntė į Antakalnio ligoninę pas geriausius šalies kraujagyslių specialistus. Pasak A. Paliuko, vargu ar A. Juodis kaltas, kad sostinėje išaiškėjo, jog sužeistajam reikės ne angiochirurgų, o mikrochirurgų pagalbos, todėl teko pervažiuoti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. A. Paliukas nesutiko ir su V. Kinderio kaltinimu, kad kartu turėjo važiuoti gydytojas, o ne felčerė.
V. Kinderiui tik neseniai baigė gyti amputacijos pjūviai ir baigėsi skausmingos kelionės po ligonines. Invalidas sako dabar rašąs sveikatos apsaugos ministrui laišką, kad būtų ištirta, ar jo ranką galima buvo išgelbėti. Kol nėra atliktas Valstybinio medicininio audito inspekcijos tyrimas, ką nors apkaltinti dėl nesėkmingo gydymo būtų negražu. Tačiau akis bado liūdnas faktas: nuo Radviliškio iki Vilniaus - tik 190 kilometrų (iš jų net 135 - greitkeliu), o sužeistasis keliavo net pusšeštos valandos. "Akistatos" korespondentas užsuko į Radviliškio greitosios pagalbos skyrių pasidomėti ir pašiurpo išvydęs apverktiną šios gyvybiškai svarbios tarnybos būklę.
Nesaugūs greitosios automobiliai
Žurnalistas pastebėjo, jog ant Radviliškio greitosios pagalbos skyriaus kieme stovėjusio autobusiuko "Hyundai" valstybinio numerio nėra lipduko, parodančio, kad automobilis praėjęs techninę apžiūrą. Tuomet skyriaus vairuotojai patvirtino, kad autobusiukas jau nuriedėjęs per trečdalį milijono kilometrų, todėl susidėvėję priekinių stabdžių diskai ir per techninę apžiūrą liepta pirma juos pakeisti. Kodėl diskai vis dar nepakeisti? Pirminės sveikatos apžiūros centras (poliklinika), kuriam priklauso miestelio greitosios pagalbos stotis, vis neskiria kelių šimtų litų, būtinų stabdžiams remontuoti.
Netrukus vairuotojai išsipasakojo, kad žiemą neretai rizikuoja važinėdami vasarinėmis arba sudilusiomis padangomis - trūksta pinigų naujoms. Autobusiukai tragiškai seni. Pavyzdžiui, dviem UAZ-ams jau po 12 metų, jie baigia kiaurai prarūdyti, tačiau vis naudojami - niekas kitų neduoda. Mašinos važiuoja dieną naktį, be išeiginių, todėl dažna nuriedėjusi per pusę milijono kilometrų, o niekaip neatrandama kuo pakeisti.
- Visų keikiamais sovietmečio metais greitosios pagalbos autobusiukas - tai būdavo "Latvija" arba UAZ - tarnaudavo tik dvejus metus! - pavydžiai kalbėjo vairuotojas Kęstutis. - Po to mašina būdavo perduodama poliklinikos šeimos gydytojų žinion ar ūkio reikmėms. O dabar džiaugiamės, jei nuperkamas vokiečių nudrengtas, dažniausiai avarijoje apdaužytas 5-7 metų automobilis.
"Akistatos" korespondentas išsiaiškino, kad didžiuosiuose šalies miestuose veikia greitosios pagalbos stotys, kurios yra savarankiški ūkiskaitiniai vienetai, ir tvarkosi visai patenkinamai. O rajonuose greitosios pagalbos stočių nėra - tik skyriai, kurie yra pavaldūs vietiniams pirminiams asmens sveikatos priežiūros centrams (poliklinikoms). Skyriai finansuojami iš bendro su poliklinika biudžeto, todėl neretai egzistuoja "vargšo giminaičio" teisėmis, minta trupiniais nuo bendro stalo. Todėl labai dažnai provincijos miestelio greitosios pagalbos automobilyje nerasime nei defibriliatoriaus, nei kardiografo, nei kitų gyvybės gelbėjimo priemonių, be kurių greitoji medicinos pagalba šiandien neįsivaizduojama. Ne veltui rajonų greitosios pagalbos skyriuose vyksta tyli revoliucija - jos siekia atsiskirti nuo poliklinikų ir tapti finansuojamos iš apskrities biudžeto. Alytaus, Marijampolės, Joniškio skyriai jau atsiskyrę ir, tapę stotimis, savarankiškai tvarkosi žymiai geriau.
Per brangi žinojimo kaina
Visa tai išsiaiškinus galima atspėti, dėl ko V. Kinderis buvo vežamas techniškai netvarkingu greitosios autobusiuku, nors šalia, Šiauliuose, laukė eiklus naujas Šiaulių ligoninės reanimobilis arba neblogi Šiaulių greitosios pagalbos stoties mikroautobusai. (Už į sostinę nuvežtą ligonį Radviliškio poliklinikai būtų tekę nepigiai sumokėti iš bendro įstaigos biudžeto.) Peršasi liūdna išvada - provincijos miestelių poliklinikų vadovams parankiau, kad koks vienas kitas geležinkelietis ar medkirtys liktų be rankos, negu prieš metų pabaigą sėdėti nešildomoje poliklinikoje su atjungtais telefonais ir elektra, o gydytojus varyti neapmokamų atostogų.
Visgi smagu, kad šios publikacijos nereikia baigti tokia liūdna gaida. Sostinės mikrochirurgai bei transplantologai su Krašto apsaugos ministerija jau senokai susitarę, kad kariniai Paieškos ir gelbėjimo tarnybos sraigtasparniai savo kuru į Vilnių skraidins neatidėliotinos mikrochirurginės pagalbos reikalingus ligonius bei persodinti skirtus organus. Minėtos tarnybos sraigtasparnių lakūnai apvažiavo daugelį šalies ligoninių ir numatė nusileidimo aikšteles, jau yra atlikę ne vieną kilnų skrydį. Visgi karinių oro pajėgų kapitonas M. Šalkevičius "Akistatai" paaiškino, kad skraidinti ligonį yra prasmė tik iš Šiaurės Vakarų Lietuvos - iš kitų regionų žmogų į Vilnių greičiau galima atvežti mašina.
V. Kinderis su apmaudu sako, kad jei būtų visa tai žinojęs, būtų radęs, kas jį lengvuoju automobiliu nuveža į Vilnių per pusantros valandos. Geležinkelietis tik apgailestauja, jog tokio žinojimo kaina pernelyg didelė - dešinioji ranka. Palatos kaimynai papasakojo, jog kol V. Kinderis po amputacijos miegojo veikiamas narkozės, iš širdies iškeikė mūsų valdžią ir tvarką.
Autoriaus nuotr.
V. Kinderis įsitikinęs, jog jei būtų žinojęs tai, kas rašoma šioje publikacijoje, nebūtų likęs berankis
