Izraelio Kneseto pirmininko Reuveno Rivlino viešnagė ir oficiali kalba Lietuvoje ką tik sukėlė tokį neapykantos žydams protrūkį, jog nenumaldomai aiškėja, kad normalūs ir abipuse pagarba bei tolerancija pagrįsti lietuvių ir žydų santykiai, deja, tėra graži ir nuo gyvenimo visiškai nutolusi fantazija.
Šie santykiai nėra ir dar ilgai nebus normalūs. Galima ir reikia kritikuoti nesubtilią ir nelanksčią Izraelio Kneseto pirmininko poziciją. R. Rivlinas ir kiti tradicionalistai tiesiog nepajėgia suprasti, kad jų arogantiškos kalbos, visus lietuvius traktuojančios kaip esą vienodai mąstančius apie žydus ir vienodai jų nekenčiančius, tėra apgailėtina ir solidžios kritikos nenusipelnanti nesąmonė.
Dar daugiau, jie įžeidžia būtent tuos kilniuosius ir oriuosius žmones, kurie plaukia prieš srovę savo visuomenėje ir kurie neretai rizikuoja pasmerkti save vienatvei bei izoliacijai, bet atvirai stoja prieš tokią moderniosios barbarybės apraišką kaip žmonių rūšiavimas ir žeminimas rasinės, etninės ar socialinės kilmės pagrindu.
O antisemitams visa tai nė motais. Tikram antisemitui iš tikrųjų nėra jokio skirtumo, ką žydai kalba ir daro. Giliai į savo didžiąją gyvenimo tiesą įtikėjusio antisemito - kuriam šios tiesos dėka pasaulis yra nepalyginamai aiškesnis nei mums, naiviesiems - niekaip nepakeisi ir niekuo neįtikinsi.
Gali būti mėlynakis blondinas ir kalbėti tobula lietuvių kalba - vis tiek tau primins, kad esi žydas, kai tik pastosi kelią kokiai nors kerštingai menkystai ar agresyviai vidutinybei. O ir apeliavimas į protą ar racionali argumentacija mažai čia ką keičia. Tad geriau jau nesižeminti ir būti, kas esi ar kuo nori ir gali būti.
Antisemitizmas yra socialinė patologija ir vienas iš ideologinių, politinių, mentalinių bei kultūrinių Europos virusų. Neturiu omenyje klystančių, o ypač jaunų, nepatyrusių ir ne tik gyvenimo, bet ir tų pačių žydų realybėje nemačiusių žmonių, kurie iš savo naivumo ar išsilavinimo stokos tauškia visokius niekus apie žydus, bet vis dėlto turi moralinės ir intelektinės potencijos keistis. Jų protus ir sielas mąstančioji visuomenės dalis atkovoti dar gali.
Gerokai kebliau, sakyčiau, netgi beviltiška yra su tais intelektualiniais provincialais ir neapykanta Izraeliui, pasaulio žydijai, Amerikai ar apskritai moderniesiems Vakarams persiėmusiais politiniais bei moraliniais trogloditais, kurie XXI amžiaus pradžioje nesibodi ir nesigėdija kalbėti apie žydus vartodami juodašimčių, o kartais ir nacių leksikoną.
Kad ir ką mes galėtume prikišti Rivlinui kaip politikui ir diplomatui, jis nepasakė jokios netiesos - jo kalboje nebuvo jokio grubaus melo, tad prikišti jam galima nebent subtilumo ir diplomatinio takto stoką, o ne istorinių faktų iškraipymą ar teisinius netikslumus. Bet reakcija į Rivlino kalbą Lietuvoje buvo klaiki - neadekvati, liguista, gynybiška ir kupina frustracijos bei neapykantos. Deja, tai akivaizdus faktas.
O juodašimtiškos Seimo narių Petro Gražulio ir Egidijaus Klumbio kalbos tik dar kartą priminė, kad mūsų šalyje galima būti atviru antisemitu nė kiek nekenkiant savo politinei karjerai ir reputacijai. Tiesą sakant, ar verta tuo stebėtis po to, kai Vakarų Europą savo frazėmis apie holokaustą pasibjaurėti ir pasibaisėti privertęs Vytautas Šustauskas patyrė pačių aukščiausių šalies politikų, žinomų mokslo veikėjų ir net Prezidentūros pagarbos bei dėmesio ženklus?
Štai čia ir yra Lietuvos tragedija. Jei mūsų šalis turėtų tikrą ir save iš tikrųjų gerbiantį elitą, argi jo atstovai paduotų ranką žmonėms, sąmoningai vartojusiems nacių simbolius (ar bent jau aiškias aliuzijas į juos) arba pareiškusiems, kad žydai yra patys kalti dėl holokausto? Verta prisiminti taurų ikisovietinės rusų inteligentijos paprotį nepaduoti rankos antisemitui - paprotį, kurį pats jau senokai praktikuoju ir kuriam besąlygiškai pritariu.
Tad ribos tarp visuomenę griaunančios socialinės patologijos ir normų saistomo elgesio nutrynimas mums nieko gero nežada. Nors šioje vietoje mes veikiausiai susiduriame ne su senojo tipo ideologiniu fanatizmu, nepripažįstančiu jokių kompromisų su rasiniais ar klasiniais priešais, o su viso labo tik gudriu populistiniu manevru.
Tiesa, kad ideologinio fanatizmo laikai Vakaruose praėjo, bet populizmas, šis nūdienos Lietuvos ir net visos Europos politinis vėžys, puikiai naudojasi tamsiausiomis žmonių sielų kertelėmis, juos kankinančiu besikeičiančio pasaulio neaiškumu, ateities baime ir visa ko netvarumu.
Vieną dieną galima būti pusiau fašistu ir antisemitu, o kitą - su ašaromis akyse kalbėti apie skurdą, trečiąjį pasaulį, vaikų ir moterų problemas ir panašiai. Niekas nieko ilgam juk vis tiek nefiksuoja - viešųjų ryšių specialistai pasirūpins, kad kiltų nauji visuomenės dėmesį nukreipiantys skandalai ar atmintį blokuojantys įvykiai.
Štai tokie pusiau fašistai, pusiau krikščionys, pusiau liberalai ir pusiau demokratai ir yra Lietuvos, Rusijos bei visos Europos politinio vėžio metastazės. Antisemitizmas visada bus rimtas manevras siekiant nemažos tikrų ir įsivaizduotų svetimųjų nekenčiančių rinkėjų dalies palankumo.
Tad tikrai neverta iš mūsų politikų laukti kritiškų pasisakymų šiuo klausimu - negi jie išdrįs stoti prieš didžiąją dalį savojo elektorato ir rizikuos prarasti reitingus bei rinkėjų balsus?
O tuos, kurie bodisi antisemitizmu, visada bus galima įtikinti, kad kai kurie politikai buvo tiesiog neteisingai suprasti. Ir čia į pagalbą ateis PR specialistai, kurių garbės kodeksas ir sąmoningumo lygis jiems nesunkiai leis nematyti jokių esminių skirtumų tarp sąžinės aktų ir nepriekaištingai atliktos reklaminės manipuliacijos (koks skirtumas, ką reklamuojant - muilą ar politiką?).
Už antisemitizmo neretai slypi gilios traumos, slegiančios šeimų istorijos, maskuojamos biografijos ir panašiai, bet šiuo atveju kalbama apie naują ir neįkainojamą vertybę populistinės politikos rinkoje - neapykantą ir pyktį.
Žinoma, antisemitizmas esti labai įvairaus lygio. Mūsiškis dažniausiai yra itin primityvus, naftalininis ir tiesiog troglodotiškas, o Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje esama gerokai rafinuotesnių jo formų - JAV ir Kanadoje gan populiarus yra holokausto revizionizmas, o Vakarų Europoje itin plačiai išplitusi antiizraelietiška laikysena, besąlygiškai remianti palestiniečius ir dedanti lygybės ženklą tarp Izraelio valstybės ir akivaizdžiai teroristinių bei kriminalinių Palestinos grupuočių.
Bet pavojus čia slypi net ne pačioje atviroje ar maskuojamoje neapykantoje žydams, o jos pavertime puikia medžiaga politiniam spektakliui. Idėjas ir vertybes sparčiai prarandantys Europos politikai (ką jau kalbėti apie mūsiškius...) gali pradėti itin sėkmingai eksploatuoti visuomenės traumas ir fobijas, o sykiu ir kartkartėmis efektyviai pakoketuoti su neapykantos grupėmis. Nė nekalbu apie politinę klounadą, kuri tapo neatsiejama tokios politikos dalimi ir kuri nusipelno atskiro rašinio.
Tai jau pavojus ne žydams ar nežydams. Tai pavojus demokratijai, ponios ir ponai. Todėl atsikvošėkime, kol dar nevėlu.
