Laikraščių puslapiuose perskaičius apie šunų apkandžiotus žmones, naminius gyvulius, teisėtai kyla pasipiktinimo banga. Deja, savo pyktį mes be reikalo nukreipiame į nesuvaldytus šunis. Drįstu teigti, kad tokia veika - ne šuns, o jo nerūpestingo šeimininko kaltė ir visa atsakomybė už padarytą žalą turėtų tekti neprižiūrėto šuns savininkui. Įstatymai šiuo atžvilgiu galėtų būti dar griežtesni ir nukentėjusiesiems turėtų būti pilnai atlyginti visi nuostoliai.
Nėra blogų šunų. Prastai dresuoti, blogai auklėti šunys būna aikštingi, irzlūs, nesuvaldomi ir nepaklusnūs. Reikia pasakyti, kad nemokšiškai auklėjami šunys pasidaro itin žiaurūs. Aplinką šuo suvokia tik iš savo perspektyvos, tarytum "sušunina" ją. Šeimininką šuo suvokia kaip rujos "vedlį" ir paklūsta jo komandoms. Negalima suteikti šuniui žmogiškų jausmų. Jų šuo neturi. Nereikalaukime iš jo mūsų logikos. Šuns reakcija dažniausiai remiasi refleksais ir instinktais. Niekada nereikia tikėtis, kad šuo supras, kas yra "gerai" ir kas "blogai". Jis skiria tik kas "leidžiama" ir "draudžiama". Privalome suvokti ir tai, kad mūsų kalbos šuo nesupranta. Jis jaučia tik balsių atspalvius bei mūsų balso niuansus. Tačiau gestų kalbą šuo suvokia tiesiog nuostabiai! Rankų judesius, mostus, akių kalbą, laikyseną, palydimą žodžių, šuo puikiausiai supranta. Net balso tembras jam tiksliai praneša, ar tai įsakymas, ar koks nors gerumo ženklas.
Šuns auklėjimas pradedamas tą pačią dieną, kai tik parsivedame jį į savo namus. Nedelskime ir nelaukime, kol šuo "įgaus proto" pats. Auklėjimą paremkime natūralia jo prigimtimi. Nė vienas šuo dėl nieko "nesikremta", jo "negraužia sąžinė". Šuo nebūna "klastingas" ar "nenaudėlis". Sužmoginus šunį norom nenorom nueinama klaidingu auklėjimo keliu. Šuo negali mąstyti taip, kaip mąstome mes. Jis neturi nuoseklumo, nėra nei rafinuotas, nei dedasi pranašesnis. Šuns elgseną valdo tik instinktai ir refleksai. Šuo nemoka iš kokio nors įvykio "padaryti išvadų" ir kokį nors tarpusavio ryšį suvokia tiek, kiek tai susiję su jo auklėjimu. Auklėjimu turi užsiimti pats šeimininkas. Jis šunį giria ir baudžia. Panašiai kaip vilkų rujos vadas, taip ir šeimininkas nuolat turi būti pasirengęs įrodyti šuniui savo pranašumą, įteigti esąs šuns "vedlys". Kiekvienas šuns bandymas užgrobti šitą valdžią privalo baigtis jo pralaimėjimu. Jei bent vieną kartą, nekalbant apie dažnesnius atvejus, leisite šuniui laimėti, jūsų kaip "vedlio" sostas gali griūti. Stipraus charakterio šunys, pasiekę tokią pergalę, šeimininkui daugiau nebepaklūsta.
Skeptikai, žinau, sakys, kad šunų reikia kuo mažiau, neva daug valkataujančių šunų miestuose perneša įvairias ligas, teršia vaikams skirtas žaidimų aikšteles, smėlio dėžes.
Atsakymas būtų vienareikšmis: tai mūsų visų kultūros produktas. Deja, visuomenės elgesys - mūsų pačių atspindys. Nekaltinčiau tik žaisliuku neatsakingo šeimininko vaikams buvusio šuns, kuris vėliau, kai beširdžiams globotojams pabodo juo rūpintis, buvo išvežtas ir paliktas kur nors pamiškėje...
Tokio šunelio vienintelis instinktas - išlikti. Neurotinė visuomenė tarytum nematomomis gijomis savo pyktį perduoda ir gyvajai gamtai, ypač arti esančiai faunai.
Galima būtų tik palinkėti, kad glaudesni ryšiai su mažaisiais savo augintiniais suteiktų žmonių santykiams tik gėrio, nuoširdumo ir pasitikėjimo.
Zita Vaičiuvienė, Akmenė
